8.2.5. Fiziniai ir judėjimo sutrikimaiFizinių negalių turinčiais vaikais vadinami tie, kurių fiziniai trūkumai ar kitos sveikatos problemos trukdo jiems lankyti mokyklą ar mokytis ir kuriems būtinos specialios paslaugos, lavinimas, įranga, mokymo priemonės ar įstaigos (Hallahan, Kauffman, 2003). Vaikai su fizinėmis negalėmis gali būti ir protiškai atsilikę, turėti mokymosi negalių, emocinių ar elgesio sutrikimų ar ypatingų gabumų bei talentų. Kadangi fizines negales turinčių vaikų pirminiai skiriamieji požymiai yra susiję su jų sveikatos būkle ar fiziniais trūkumais, tai dirbant su šiais vaikais būtina, kad įvairių sričių specialistai (medikai, psichologai, pedagogai) bendradarbiautų vieni su kitais, kad būtų apsaugota ne tik vaiko sveikata, bet ir sykiu lavinami visi jo turimi gebėjimai. Fizinių negalių spektras labai platus. Vaikai gali turėti įgimtų anomalijų (defektų, su kuriais gimė) arba įgyti negalę po gimimo – nelaimingo atsitikimo ar ligos metu. Kai kurie fiziniai sutrikimai yra palyginti lengvi ir laikini; kiti yra labai sunkūs ir progresuojantys iki visiško nepajėgumo ar net ankstyvos mirties. Apibrėžiant fizinių negalių klasifikaciją galima išskirti negalės formas, kurios atsiranda dėl įvairių išorinių priežasčių – traumų. Tačiau pasitaiko ir kitų neurologinių pažeidimų, kurių priežastys dažnai lieka nežinomos. Bendrais bruožais, remdamiesi D. P. Hallahan, J. M. Kauffman (2003) teorijomis, aptarsime fizinių negalių suskirstymą pagal atskiras būkles ir ligas. Trauminis smegenų sužalojimas vis dažniau tampa vaikų neurologinių pažeidimų priežastimi ir kelia ypatingų ugdymo problemų, kurios iki šiol menkai suprantamos ir neretai klaidingai sprendžiamos. Trauminis smegenų sužalojimas sukelia visišką ar dalinę negalę arba psichosocialinio prisitaikymo problemų, turinčių įtakos ugdymo veiklai. Šis sužalojimas gali paveikti pažinimą bei kalbą, atmintį, dėmesį, samprotavimą, abstraktųjį mąstymą, vertinimą, problemų sprendimą, sukelti sensorinių, suvokimo ar motorikos, psichosocialinio elgesio, fizinių funkcijų, informacijos apdorojimo ar kalbėjimo sutrikimų. cerebrinis paralyžius – būklė, kuriai būdingas paralyžius, raumenų silpnumas, nekoordinuoti judesiai ir kitokie motorinių funkcijų sutrikimai. Cerebrinį paralyžių sukelia dar nesubrendusių vaiko smegenų pažeidimas. Priepuoliai (epilepsija)– staigus sąmonės pakitimas, paprastai lydimas motorinio aktyvumo ir sensorinių reiškinių; juos sukelia patologinė elektrinio aktyvumo iškrova smegenyse. autizmas – palyginti reta neurologinė liga, kuriai esant raumenys arba jų kontrolė nesusilpnėja, tačiau ji paveikia vaiko gebėjimą bendrauti, palaikyti socialinius santykius. Daugeliui autizmu sergančių vaikų būtina intensyvi intervencija lavinant komunikacijos, socialinius ir mokymosi įgūdžius. Raumenų ir skeleto pažeidimai – raumenų arba kaulų defektai ir ligos. Dažniausiai raumenų ir skeleto pažeidimai paveikia kojas, rankas, sąnarius ar stuburą, todėl vaikas sunkiai vaikšto, stovi, sėdi. Ugdymo aptarimas Visuomenėje iki šiol susiformavusi nuomonė, kad fizinių negalių turintys vaikai yra bejėgiai ir negali mokytis. Deja, pamiršama, kad dauguma vaikų su fizinėmis negalėmis gali išmokti daryti viską ar beveik viską, ką daro sveiki vaikai, nors jiems kai kuriuos veiksmus kartais tenka atlikti kitaip negu įprasta (pvz., rankų nevaldantis vaikas gali naudotis kojomis arba burna). Pripažinti trūkumus, atsiradusius dėl fizinių sutrikimų, ir nesistengti suprasti, kiek daug gali išmokti fizinių negalių turintys vaikai – žeidžiantis ir nehumaniškas požiūris į fizinius skirtumus. Kartais fizinių negalių turintys žmonės gali nežinoti daug ko dėl to, kad jiems nebuvo suteikta galimybių ar sąlygų susipažinti su elementariais dalykais, pvz., negalėjo dalyvauti viešuose šventiniuose renginiuose, nes juose tiesiog nepritaikytos judėjimo sąlygos su ramentais, vežimėliais. Taigi galima teigti, kad negalė, ribojanti socialumą, stabdo vaikų pažinimą ir vystymąsi. Ugdant vaikus su fizinėmis negalėmis tikslinga:
Vaikams, turintiems fizinę negalę, labai svarbi muzikinė veikla, kuri sieja judesį ir kalbą (liaudies žaidimai, rateliai, skaičiuotės, populiarios dainos su nesudėtingu ritmišku pritarimu), t. y. kuri lavina motorikos judesius. Nejudantiems vaikams sunku suvokti erdvę, todėl juos reikia panešioti pagal pasirinktą muziką. Sunkią fizinę negalę turintys vaikai gali sėdėdami vežimėliuose ploti, mušti ritmą, junginėti magnetofoną (šiuos mokinius ugdomai veikia jau vien kitų mokinių veiklos stebėjimas) (Vilkelienė, 2003). Pasirenkant muzikinį instrumentą, būtina atsižvelgti į vaiko negalę – grojimo technika ir poza turi būti patogios. Fizinę negalę turintiems vaikams tiktų įvairūs pučiamieji instrumentai su nedaug vožtuvų, taip pat trombonas, gitara, sintezatorius, perkusiniai instrumentai. Mediniai ir styginiai instrumentai nelabai tinka, nes jiems reikia rankų miklumo. Kai kuriuos instrumentus galima paremti stoveliu, kad vaikams būtų lengviau juos laikyti. Nevaldantieji rankų gali groti instrumentais, kurie papildomomis priemonėmis uždedami ant galvos arba laikomi dantimis. Nevaldantieji vienos rankos gali groti klavišiniais instrumentais viena ranka, muzikuoti ansambliais. Svarbiausia – skatinti tokių vaikų savarankišką muzikavimą. Dainavimui nereikia kūno galūnių, be to, skatinama plaučių veikla (tai ypač aktualu, nes fizinę negalę turintys vaikai dažnai serga kvėpavimo takų ligomis), todėl ši muzikinė veikla ypač svarbi. Dainuojant neilgas frazes atsipalaiduoja sukaustyti raumenys. Jeigu paralyžius yra paveikęs vaiko kalbą – dainuoti pradedama nuo tęsiamų garsų, trumpomis frazėmis, giliai atsikvepiant. Dainelių turinys turi būti vaikams suprantamas, teikiantis džiaugsmo (Vilkelienė, 2003). Pasitikrinkite sukauptas žinias: Savikontrolės klausimai Atlikite patikros testą: Patikros testas 9 tema. Specialiųjų poreikių vaikų integruotojo muzikinio ugdymo bruožai |