9.2. Specialiųjų poreikių vaikų asmenybės savybių ir muzikinių gebėjimų ypatumai integruoto muzikinio ugdymo kontekste

Integruotojo muzikinio ugdymo proceso metu neįgaliems vaikams kylantys specialieji poreikiai lemia ugdymo specifiką. Specialiųjų poreikių vaikų gebėjimų ir įgūdžių dinamika labai priklauso nuo gebėjimų nustatymo ir tikslingo įgūdžių lavinimo. Siekiant juos nustatyti, reikia perprasti neįgaliųjų charakterio savybes, ugdymo ypatumus ir jais remiantis numatyti ugdymo uždavinius. A. Vilkelienė (2003) rekomenduoja individualias ugdytinių savybes nustatyti remiantis šešiais pagrindiniais kriterijais: 

Siekiant visaverčio integruotojo muzikinio ugdymo, aktualu minėtus kriterijus aptarti detaliau.

Pradėję mokytis bendrojo lavinimo mokykloje neįgalieji susipažįsta su nauja aplinka, pedagogais, klasės draugais. Muzikos pedagogas, stebintis ugdytinio savijautą klasėje, turi numatyti, ar esama aplinka suteikia vaikui laisvę atsiskleisti.

Papildomam skaitymui. Vaikai (ypač su fizine negale) patekę į naują ugdymo aplinką kartais išgyvena įtampą, nes išsiskiria iš aplinkos savo išore. Tai žadina kitų mokinių smalsumą, jie atsigręžia į neįgalų bendraklasį, stebi. Toks dėmesys vargina ir slegia neįgalųjį, verčia užsisklęsti, užimti savigynos ar priešiškumo poziciją. Natūralu, kad tokiu atveju neįgalus vaikas per pamokas sėdi susikaustęs, muzikinėje veikloje neatsipalaiduoja, tad atsiranda pavojus atsirasti ugdytinio menkavertiškumo kompleksui. Siekdamas išvengti tokių negatyvių reiškinių, pedagogas turi kurti tokią aplinką, kuri mažiausiai išryškintų neįgalaus ugdytinio muzikinių gebėjimų stygių, o ugdymo turinį organizuoti taip, kad jis žadintų toleranciją ir dvasingumą.

Psichologinio saugumo kontekste, ugdytinio savijautos įvertinimą A. Vilkelienė (2003) rekomenduoja organizuoti trimis etapais:

1. apsauga – stebėdamas neįgalaus ugdytinio elgesį, kuris atskleidžia jo savijautą bendroje klasėje, pedagogas kuria mokymo strategiją, atitinkančią ugdytinio mokymosi būdą: derina individualaus ir grupinio darbo metodus, vadovaujasi nuoseklumo ir suprantamumo principais;
2. tolerancija – laisvė būti savimi išreiškiama per ugdymo turinį; ugdytinis suvokia muziką, remdamasis savo emocijomis ir siedamas ją su savo patirtimi; pedagogas, modeliuodamas situacijas, savo pavyzdžiu moko tolerancijos;
3. parama – muzikavimas su visa klase leidžia bendradarbiauti ir paslėpti neįgalių vaikų gebėjimų stygių; žinojimas, kad pedagogas tiki ir sveikuoju, ir neįgaliu ugdytiniu, kad rūpinasi jų augimu, suvienija grupę pozityviam ir kūrybiniam darbui.

Pradiniu integruotojo mokymo etapu stebint neįgalų vaiką atrodo, kad jis domisi tik savo vidiniu pasauliu. Neįgaliajam rūpi, kad niekas nenorės su juo draugauti, kad jis nepasieks tokių rezultatų kaip jo bendraklasiai, jis varžosi savo negalės. Tačiau akivaizdu, kad neįgalusis vaikas nori dainuoti, groti, kurti ir žaisti drauge su visais. Jei muzikinė veikla sėkminga, suteikia atsipalaidavimo pojūtį, ugdytinis šypsosi, laikinai užmiršta savo negalę, stengiasi drąsiau muzikuoti, išreikšti savo emocijas menine veikla, domėtis savo klasės draugais bei labiau vertinti save. Neįgalaus vaiko savijauta klasėje priklauso nuo klasės atmosferos, bendraklasių asmeninių savybių, pedagogo tolerancijos ir kūrybingumo. Muzikinio ugdymo procese labai svarbu įvertinti neįgalaus ugdytinio savijautą, kuri apibūdinama trimis pakopomis:

1. neigiamos ugdytinio savijautos požymiai – išsigandęs, nuliūdęs, piktas, vienišas; nenoriai dainuoja, muzikuodamas atsainiai išgauna garsą, nesiekia atskleisti muzikavimo grožio, grojant virpa pirštai;
2. indiferentiškos ugdytinio savijautos požymiai – abejinga veido išraiška muzikuojant, vangūs atsakymai į mokytojo klausimus;
3. teigiamos ugdytinio savijautos požymiai – maloni veido išraiška, jautriai atliekama melodija, nuotaikingi įspūdžių pasireiškimai, drąsus, patiklus elgesys grupėje, pasitikėjimas savimi.

Ugdytinio savijauta bendrojo lavinimo mokyklos klasėje yra glaudžiai susijusi su komunikabilumu.

Papildomam skaitymui 

Komunikabilumas muzikinio ugdymo proceso metu gali būti skirstomas į tris pakopas:

1. nekomunikabilus ugdytinis nesupranta pašnekovo, sunkiai reiškia savo jausmus, neranda žodžių muzikos sukeltoms emocijoms apibūdinti, neslepia neigiamų emocijų, jei jam nepatinka užduotis ar kūrinys;
2. konformistiškas ugdytinis nuolankiai priima informaciją, bijodamas prarasti pašnekovo palankumą jo nekritikuoja, grodamas neprisipažįsta pavargęs, renkantis repertuarą nereiškia savo nuomonės;
3. komunikabilus ugdytinis mėgsta papildyti pašnekovą, nevengia pasakoti savo išgyvenimų, atlikdamas muzikinę užduotį tariasi su klasės draugais, išreiškia savo nuomonę.

Akivaizdu, kad gerą bendravimo (komunikabilumo) atmosferą lemia teigiami šeimos santykiai, vaizduotės lavinimas, emocionalumo žadinimas, pasitikėjimo savo verte stiprinimas ugdymo proceso metu.

Integruotojo muzikinio ugdymo metu labai svarbus ir vaiko aktyvumas, kuris pasireiškia sukauptais įgūdžiais, bendravimo pažinimu bei sąveika su aplinka, namie ir mokykloje. Aktyvumą sąlygoja įgimtos ugdytinio savybės, išorės veiksniai, vidiniai motyvai, kuriuos suformuoja šeima, mokykla ir visuomenė. Integruotojo ugdymo pradžioje vaikai, turintys specialiųjų poreikių dažniausiai nėra aktyvūs, nes neturi įsiliejimo į visuomenę patirties.

Analizuojant neįgalių vaikų elgesį integruotojo muzikinio ugdymo procese ryškėja trys aktyvumą apibūdinančios pakopos:

1. pasyvus ugdytinis nerodo noro muzikuoti, nuolat užmiršta mokymo priemones, namie muzikuoja tik tėvų paragintas, neįsijaučia į muziką, vengia bendros muzikinės veiklos;
2. mažai aktyvus ugdytinis niekada pirmas nesako savo nuomonės apie muzikos sukeltus išgyvenimus, muzikuodamas su grupe renkasi pačius lengviausius variantus, ansambliuose nenori groti pirmosios partijos, retai ryžtasi koncertuoti vienas, labiau nori muzikuoti klasėje, o ne scenoje;
3. aktyvus ugdytinis rodo iniciatyvą, ieško naujų kūrinio pažinimo interpretacijų, noriai koncertuoja tėvams ir artimiesiems, lanko koncertus.

Specialiųjų poreikių vaikai dažnai turi ribotą savarankiškumą, atsakomybę bei asmeninį aktyvumą. Kryptingas integruotas muzikinis ugdymas, orientuotas į neįgalaus ugdytinio sėkmę, muzikavimas grupėmis sudaro sąlygas ugdyti dėmesį ir valią. Socialiai brandi asmenybė yra aktyvi, nevengia veiklos, o muzikavimas, ypač su grupe, padeda ugdytiniui pasireikšti.

Organizuojant integruotąjį muzikinį ugdymą labai svarbu aptarti specialiųjų poreikių vaikų muzikinių gebėjimų specifiką, kurios pagrindiniai komponentai yra klausa ir emocinis jautrumas.

Specialiųjų poreikių vaikų klausos diagnostika remiasi melodijos, ritmo ir dermės įgūdžių patikrinimu:

1. atliekant melodinį motyvą sekti, ar neįgalus vaikas jaučia garso aukštį, turi gerą dikciją ir artikuliaciją, tiksliai ir išraiškingi pakartoja motyvą ar frazę, emocionaliai dainuoja;
2. atliekant ritminį darinį sekti, ar vaikas emocionaliai ir prasmingai pakartoja žaidimo ar šokio ritmą, jaučia metro dalis ir ritmiškai atlieka melodijas, emocionaliai reaguoja į tempo pasikeitimus, moka pritarti kūnu – ploja, trepsi;
3. diagnozuojant dermės ir melodijos intonacijų prasmės pojūtį stebėti, ar vaikas jaučia dermės spalvą, laipsnių veržlumą.

Emocinis ugdytinių jautrumas nustatomas pagal šiuos požymius:

1. įdėmiai klausosi muzikos;
2. skiria muzikos instrumentų tembrus, gali juos palyginti;
3. įprasmina ir emocionaliai išgyvena muzikos intonacijas ir perteikia jas žodžiais, judesiais arba spalvomis;
4. skiria muzikinės kalbos elementus;
5. skirtingai reaguoja į liaudies, klasikinę ir populiariąją muziką.

Pagal apibūdintus klausos diagnostikos ir emocinio jautrumo požymius, specialiųjų poreikių vaikų muzikiniai gebėjimai gali būti skirstomi į tris pakopas:

1. labai silpni;
2. vidutiniai;
3. didesni negu vidutiniai.

Muzikiniai specialiųjų poreikių mokinių gebėjimai yra glaudžiai susiję su muzikiniais interesais: kuo sėkmingiau vaikas muzikuoja, tuo labiau jis domisi muzika, ir atvirkščiai.

Specialiųjų poreikių vaikų muzikinius interesus galima nustatyti pagal specifinius požymius:

1. silpnai išreikštas muzikinis interesas – vaikas nesidomi muzikinėmis žiniomis, muzikuoja tik per pamoką, nesieja įgytų žinių su praktika;
2. vidutiniškai išreikštas muzikinis interesas – vaikas įgyja žinių ir patiria naujų emocijų, tačiau jas retai pritaiko asmeniniame gyvenime ir veikloje;
3. stipriai išreikštas muzikinis interesas – vaikas išreiškia save, veržiasi koncertuoti, įprasmina save per muziką, pats vadovauja muzikinei veiklai ne mokykloje, prašo pedagogo naujų kūrinių.

Muzikinius interesus išreiškiantys motyvai yra labai įvairūs, tačiau svarbiausias – poreikis išreikšti save, suvokti savo emocijas.

Organizuojant integruotąjį muzikinį ugdymą būtina skatinti neįgaliųjų vaikų kūrybiškumą [1]. A. Vilkelienė (2003) pateikia rekomendacijas, kaip galima skatinti neįgaliųjų kūrybiškumą integruotose klasėse. Pasak autorės, kūrybiškumas priklauso nuo fizinių ir psichologinių veiksnių, dažnai pasireiškiančių neįgaliųjų aplinkoje. Susiklosčius stresinei situacijai nerealu tikėtis, kad ugdytinis bus kūrybingas. Nuolatiniai kūrybiniai ieškojimai ir tinkama aplinka veikia palankiai, atsiranda kūrybos įgūdžių, įprantama žvelgti į kiekvieną idėją ieškant geriausios jos išraiškos. Stebint neįgalaus vaiko veiklą ir formaliai įvertinant pasiektą lygį galima pateikti kūrybiškumą apbūdinančius požymius:

1. kopijavimas – ugdytinis stebi mokytoją ar grupės draugus ir tiksliai kartoja jų veiksmus, muzikinių frazių interpretaciją, ritmo modelius, piešinių ar nuostatų siužetus, spalvinius niuansus; specialiųjų poreikių turintys vaikai dažniausiai geba kopijuoti, dirbant su jais siekiama kopijavimo tikslumo ir emocinio išraiškingumo;
2. imitavimas – ugdytinis tiksliai imituoja mokytojo ar grupės draugų muzikinės veiklos rezultatus ir išreikšdamas savo emocijas imasi savarankiškos muzikinės veiklos; šiuo atveju nuo ugdytojokūrybiškumo ir dvasinio turtingumo priklauso ugdytinio sėkmė. Suaktyvintas imitavimas yra svarbus žingsnis ugdant specialiųjų poreikių vaikų muzikinius ir bendruosius gebėjimus – gerai įvaldžius imitavimo „mechanizmą“, galima išmokti įvairių motorinių, kognityvinių, bendravimo ir emocinių įgūdžių;
3. saviraiška – veikla, kurios metu mokytojas stebi ir analizuoja vaiko saviraišką, ieškodamas vis naujų būdų ugytiniui tobulėti; ugdytinis kuria ritmo modelius, kuriuos atlieka kūnu, kuria melodijas savo ir kitų eilėms, meniškai interpretuoja kitų kompozitorių kūrinius, vieną meninę problemą gali spręsti keletu variantų, pasitelkęs emocijas ir vaizduotę originaliai pateikia įprasmintą meninį vaizdą; saviraiškos metu modeliuojama ugdytinio muzikinio pasirengimo nereikalaujanti veikla, labiau nei bet kuris kitas užsiėmimas neįgaliajam sukelia laimės ir pasitikėjimo savimi jausmą.

Kūrybingumą apibūdina daugelis požymių, tačiau jiems visiems būdinga tai, kad kūrybinga asmenybė geba rasti originalių sprendimų, pasižymi lakia vaizduote ir ekspresyvumu.

Apibendrinant galima teigti, kad organizuojant neįgaliųjų muzikinio ugdymo procesą būtina pažinti psichofizines (žr. 9 temą) bei individualias ugdytinių savybes, kurias aktualu nustatyti pagal šiame poskyryje išdėstytus kriterijus ir ugdyti bendruosius bei muzikinius gebėjimus remiantis bendraisiais ir specifiniais pedagogikos principais, kurie bus aptariami kitame poskyryje.

Toliau: 9.3. Integruoto muzikinio ugdymo bendrieji ir specifiniai pedagogikos principai