9.1.1. Bendrieji integruoto ugdymo bruožai

Pastaruoju metu Lietuvoje įvyko esminių pokyčių specialiųjų poreikių vaikų socialinės integracijos ir ugdymo srityse. Neįgaliųjų vaikų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas, nevyriausybinių tėvų organizacijų įsikūrimas ir veikla, profesionalios patirties perėmimas iš užsienio – šie ir kiti veiksniai lėmė, jog susiformavo nauja Lietuvos specialiojo ugdymo situacija.

1999 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Specialiojo ugdymo įstatymas. Šis įstatymas nustato specialiojo ugdymo sistemos sandarą, valdymo bei specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo, papildomo ugdymo, profesinio ir aukštesniojo mokymo organizavimo pagrindus, kurie skirstomi pagal šias ugdymo formas: 

Įstatymo trečiajame straipsnyje teigiama, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems moksleiviams turi būti pritaikytos dalykų programos, kad jie gali būti ugdomi pagal dvi integracijos formas:

1) visišką;

2) dalinę.

Visiška integracija laikoma tada, kai specialiųjų poreikių vaikų ugdymas vyksta bendrojo lavinimo mokyklos bendrojoje klasėje.

Dalinė integracija skirstoma į tris tipus:

1)  ugdymas derinamas bendrojo lavinimo mokykloje bendrojoje ir specialiojoje klasėse;

2)  ugdoma bendrojo lavinimo mokyklos specialiojoje klasėje;

3)  ugdoma derinant ugdymo procesą specialiojo ugdymo ir bendrojo ugdymo įstaigose.

Integracinės pedagogikos idėja – vaikų individualaus išskirtinumo toleravimas, sudarant jiems sąlygas mokytis, žaisti, augti vienoje grupėje su sveikaisiais. Integruotojo ugdymo sąlygomis labai svarbu laikytis šių nuostatų;

1. turi būti atsižvelgiama į vaiko specifinius ugdymosi poreikius;
2. vaikas ugdomas atitinkančioje, jo poreikius kuo mažiau varžančioje aplinkoje;
3. siekiama visavertės integracijos į klasės ir mokyklos bendruomenę;
4. integruotojo mokymo metodai ir būdai turi būti apgalvoti, neišskiriantys vaiko, turinčio specialiųjų poreikių, iš kitų klasės ugdytinių.

Akivaizdu, kad laikytis minėtų nuostatų nėra paprasta, nes kiekvienas mokomasis dalykas turi savo standartus, kurie pritaikyti sveikiems vaikams. Vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, nuolat reikės mokytojo dėmesio ir pagalbos. Taigi vienas iš svarbiausių uždavinių organizuojant mokymą integruotose klasėse – užduočių individualizavimas, t. y. bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo programos pritaikymas, modifikavimas, adaptavimas ar ugdymas pagal specialią programą. Integruotose klasėse mokosi įvairaus ugdymosi pajėgumo mokiniai, todėl ir mokymosi reikalavimai gali būti diferencijuojami, nustatant tris jų lygius:

M – modifikuota sustiprinta programa, kurioje kiekviena tema pristatoma išsamiau, dėstoma sudėtingesnė medžiaga. Ši programa skirta gabiems mokiniams. Modifikuota sustiprinta programa išlaiko bendrojo lavinimo mokyklos programos turinį, bet naudojamasi pagalbine, atramine medžiaga;

Ad – adaptuota programa priartinta prie bendrojo lavinimo mokyklų programų. Adaptuota programa kai kuriais atvejais gali neatitikti bendrojo lavinimo mokyklos turinio. Jei tema vaikui nesuvokiama, ji gali būti praleidžiama. Sudarant adaptuotą programą, galima pasinaudoti specialiosios mokyklos vadovėliais, tačiau kiekvieno vaiko ugdymosi turinį būtina kuo labiau priartinti prie bendrojo lavinimo mokyklos mokymo turinio;

I – individuali programa. Ji sudaroma gerokai sutrikusio intelekto vaikams, atsižvelgiant į vaiko individualius gebėjimus.

Nauja Lietuvos švietimo koncepcija konkrečiai formuluoja integruotojo mokymo viziją: mokyklose turi būti sudarytos tinkamos sąlygos vaiko psichinės ir fizinės raidos korekcijai, kompensacijai, asmenybės raidai, pasirengimui būsimai veiklai, adaptacijai ir integravimuisi į visuomenę. Viena iš esminių integruotojo ugdymo krypčių – humaniškų ir abipuse pagarba grindžiamų santykių formavimas, o esminis uždavinys – ne tiek kognityvinis neįgalaus vaiko lavinimas, kiek kompleksinis jo rengimas savarankiškam gyvenimui, t. y. mokyklinė socializacija.

Toliau: 9.2. Specialiųjų poreikių vaikų asmenybės savybių ir muzikinių gebėjimų ypatumai integruoto muzikinio ugdymo kontekste