9.1. Integracijos samprata

Statistikos departamento duomenimis (2002), mūsų šalyje gyvena apie 12 tūkstančių vaikų, turinčių specialiųjų poreikių. Ketvirtadalis (26 proc.) serga nervų sistemos ir jutimo ligomis, penktadalis (19 proc.) turi įgimtų anomalijų arba vystymosi sutrikimų. Deja, Lietuvos neįgalių vaikų ir jų gyvenimo kokybės tyrimai (Gradeckienė, 2002) rodo, kad šių vaikų ir jų šeimų gyvenimo kokybė ekonominiu, socialiniu ir asmeniniu požiūriais yra blogesnė negu sveikų vaikų ir jų šeimų. Analizuojant mokslininkų studijas pastebima, kad neįgalūs vaikai yra likimo bei aplinkybių nuskriaudžiami du kartus, patiria tarsi „dvigubą negalę“. Pirmą kartą dėl prigimtinės arba įgytos negalės, o antrą kartą dėl sveikųjų visuomenės savito požiūrio į neįgaliuosius, kuris pasireiškia netikėjimu tokio ugdytinio ateitimi ir galimybėmis, perdėta ugdytinių globa ar jų savarankiškumo ribojimu. Šitoks ribotas požiūris į specialiųjų poreikių turintį vaiką suformuoja vadinamąją „antrinę negalę“, kuri savo socialiniais padariniais yra žalingesnė už pirminę biologinę negalę.

Šiandieninė visuomenė, siekdama palengvinti specialiųjų poreikių vaikų gyvenimo kokybę ragina integruoti juos į plačiąją visuomenę. Terminas integracija (lot. – atstatymas, atnaujinimas, kurių nors dalių sujungimas į visumą) suprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Vartojant šį terminą išreiškiama nuomonė, kad neįgalieji, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir kitas kliūtis, turi tapti visaverčiais visuomenės nariais.

Specialiųjų poreikių vaikų integracija remiasi idėja, jog reikia sąmoningai bandyti pašalinti minėtą „antrinę negalę“, taikant ugdymą natūralioje aplinkoje. Integracija pirmenybę teikia ne didaktiniams tikslams, bet neįgaliųjų socializacijos ir socialinės adaptacijos tikslams. Integruotasis ugdymas yra pirmiausia barjerų tarp sveikų ir neįgalių vaikų laužymas, vienodų ugdymosi ir karjeros siekimo galimybių sudarymas.

Vakaruose specialiųjų poreikių vaikų įtraukimo į mokyklą, į visuomenę procesas kartais vadinamas ne integracijos terminu, bet socialine inkliuzija. Toks požiūris netiesiogiai parodo, kad siekiama ne kokių nors ypatingų didaktinių aukštumų, bet paprasčiausiai norima pagerinti neįgaliųjų gyvenimo kokybę (Rost, 2001).

Integracijos idėja anaiptol nesiremia iliuzija, kad su sveikaisiais mokant specialiųjų poreikių vaikus pastarieji stebuklingai įveiks prigimtinę ar įgytą negalę ir pasieks išskirtinių mokymosi rezultatų. Integracijos idėja remiasi prielaida, jog vaikai, turintys specialiųjų poreikių, būdami natūralioje, atviroje (o ne uždaroje specialiųjų institucijų) aplinkoje, greičiau ir lengviau perims socialinę patirtį, geriau pasirengs savarankiškam gyvenimui. J. Ambrukaičio (2000) teigimu, integracija yra procesas, kuriuo siekiama ne tik sudaryti galimybę mokytis specialiųjų poreikių vaikams bendrojo lavinimo mokykloje, visavertiškai bendrauti su klasės draugais, pedagogais, mokyklos administracija, tėvais, bet ir garantuoti jiems specialią pedagoginę, socialinę, psichologinę, medicininę paramą. 

Toliau: 9.1.1. Bendrieji integruoto ugdymo bruožai