Papildomam skaitymui

Neįgalaus vaiko bendravimo sunkumai prasideda vos gimus, nes kartais patys tėvai ir šeimos nariai psichologiškai neįstengia pripažinti vaiko negalės. Toks vaikas auga apsuptas minimalaus dėmesio. Kartais neįgaliam vaikui šeima skiria itin daug dėmesio, perdėtai juo rūpinasi, slopindama paties neįgaliojo iniciatyvą. Augdamas tokiomis sąlygomis, neįgalusis bendrauja arba vien su savimi, įsivaizduojamu pasauliu, nesuprasdamas kitų ir slėpdamas savo išgyvenimus, arba vien su pačiais artimiausiais savo aplinkos žmonėmis – mama, tėčiu, seneliais ir pan. Bendravimas su šeima yra labai skirtingas ir priklauso nuo to, kokia yra šeimos atmosfera: jei tėvai nuolatos konfliktuoja dėl vaiko negalės, vaikas pasijunta esantis kitiems žmonėms našta, o matydamas konfliktines situacijas ir pats kalba pakeltu tonu. Jei šeimos atmosfera geranoriška, neįgalus vaikas jaučia mažesnį nejaukumą dėl savo negalės, tačiau patekęs į mokyklos bendruomenę išgyvena prieštaringus jausmus, lemiančius jo komunikabilumą. Susidraugavęs su bendraamžiais, neįgalusis dažnai, kad neprarastų draugystės, sutinka su visais draugo teiginiais ir jo nekritikuoja, nors pastarasis ir būna neteisus. Savo vertę jaučiantis ugdytinis drąsiai bendrauja su klasės draugais, didžiuodamasis parodo artimiesiems savo gebėjimus vienoje ar kitoje srityje (koncertuoja, rodo darbelius ir pan.). Jis mėgsta pridurti prie pašnekovo pasakojimo savo minčių, klausydamas muzikos ar literatūros kūrinio nevengia atskleisti savo išgyvenimų ir pasidalyti abejonėmis ar džiaugsmu su kitais (Vilkelienė, 2003). 

Grįžti atgal: 9.2. Specialiųjų poreikių vaikų asmenybės savybių ir muzikinių gebėjimų ypatumai integruoto muzikinio ugdymo kontekste