8.2. Specialiųjų poreikių vaikų raidos ir ugdymo(si) ypatybėsPedagogas, dirbdamas su specialiųjų poreikių vaikais, turi bent minimaliai pažinti vaikų raidos ir ugdymo(si) sutrikimus, nes kiekviena negalės forma praktiniame darbe reikalauja tam tikro specifiškumo. Būtina pažinti vaikų negalės formas, norint išmokti jiems padėti, maksimaliai išnaudojant jų turimus gebėjimus. Pažinti specialiųjų poreikių vaikus – tai kartu pažinti skirtumus ir panašumus. 8.1. poskyryje minėta, kad specialiųjų poreikių vaikai tam tikra prasme yra kitokie, tačiau apskritai specialiųjų poreikių vaikai turi visiems vaikams bendrų, panašių bruožų. Ypatingumų, arba specialiųjų poreikių, įvairovė reikalauja tam tikros klasifikacijos. Specialiojoje literatūroje šie ypatingumai skirstomi įvairiai – medicininiu arba pedagoginiu ir psichologiniu lygmenimis. Specialieji ugdymo metodai taikomi, kai ugdytiniui būdingas bent vienas iš šių sutrikimų: proto atsilikimas arba sutrikusi intelekto raida, nesugebėjimas mokytis, elgesio sutrikimai arba emociniai pažeidimai, komunikacijos sutrikimai, klausos, regos pakenkimai, fizinis ir kitoks silpnumas, sunki ir kompleksinė negalė. Šioje dalyje išsamiau apžvelgsime minėtus sutrikimus, atskirai paminėdami ir bendruosius bei muzikinio ugdymo bruožus. Toliau: 8.2.1. Mokymosi sutrikimai |