8.1. Specialiųjų poreikių samprataLietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, gyvena vaikų, turinčių intelekto ar fizinių funkcijų sutrikimų, kurie sukelia vaiko veiklos ribotumą, įvardijamą negale. Mokslinė literatūra apibūdina vaikus, turinčius negalę, keletu terminų – tokie vaikai vadinami specialiųjų poreikių, ypatingais vaikais, vaikais su negale, neįgaliais vaikais. Mokslinėje literatūroje (Hallahan, Kauffman, 2003) specialiųjų poreikių vaikai apibrėžiami kaip tokie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų. Specialiojo ugdymo šiems vaikams reikia todėl, kad jie skiriasi nuo daugumos vaikų vienu ar keliais tokiais požymiais:
Vaiko, turinčio specialiųjų poreikių, ugdymas sietinas su jo galimybėmis dalyvauti ugdymo procese, bendruomenės gyvenime: „Specialieji ugdymosi poreikiai – pagalbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka asmens, turinčio specialiųjų poreikių, galimybių“ (Specialiojo ugdymo įstatymas, 1998). Vaikai, turintys specialiųjų poreikių, gali būti apibūdinami trimis aspektais (Vilkelienė, 2003): Biologiniu aspektu specialiųjų poreikių vaikai apibūdinami pagal išoriškai matomas arba nuspėjamas žymes, elgesį, bendravimo būdą, rodantį skirtumą tarp normalaus ir specialiųjų poreikių žmogaus. Pedagoginis aspektas akcentuoja, kad specialiųjų poreikių vaikams būtinas specialus mokymas, atitinkantis jų savitas mąstymo, psichomotorikos ir fizines savybes, sensorinius bendravimo gebėjimus, socialinį elgesį, sutrikimų pobūdį. Sociokultūriniu aspektu terminas specialiųjų poreikių vaikai reiškia, kad su šiais vaikais šeima bendrauja kitaip (vaiką lepina arba priešingai – jis atstumiamas). Ugdymo procesas organizuojamas atsižvelgiant į vaikų negalės ypatybes, o dėl negalės atsiradusio socialinio statuso į neįgalųjį žiūrima kitaip. Specialiųjų poreikių vaikų socializacijos būdai sudėtingi, besiskiriantys nuo įprastinėmis sąlygomis augančių vaikų. Daugelio jų gyvenimo kelias prasideda ne šeimoje, kaip įprasta ir natūralu, o kūdikių namuose, kai jų atsisako tėvai. Iš kūdikių namų vaikas patenka į globos namus, specialiąsias ugdymo įstaigas. Dažnai tai lemia įvairūs vystymosi sutrikimai. Susieti biologinį, pedagoginį ir sociokultūrinį neįgalių vaikų raidos vertinimą problemiška, nes, kaip pažymi A. Ališauskas (2001), tam tikrais amžiaus tarpsniais tas pats sutrikimas psichologiniu ir pedagoginiu požiūriu gali būti apibūdinamas skirtingai. Analizuojant visuomenės požiūrį į neįgaliuosius istorijos raidoje pastebima, kad kiekvienas civilizacijos raidos periodas turėjo savitą požiūrį į negalės ištiktą žmogų. Apibendrinant mokslinėse studijose pateiktą medžiagą (Специальная педагогика, 2004), galima išskirti penkis Europos šalių visuomenės ir valstybės požiūrio į neįgaliuosius periodus. Kiekviename iš jų ryškėja specialiojo ugdymo aspektai.
Apibendrinant visuomenės nueitą kelią per 2,5 tūkstančio metų akivaizdžiai matoma, kaip vyko specialiojo ugdymo ir socializacijos teiginių kaitos procesai:
Pastaruoju metu pastebima, kad vis daugėja neįgaliųjų (Neįgalumo nustatymo tarnybos duomenimis, 2005 m. įvairaus pobūdžio sutrikimų nustatyta net 4484 vaikams, tai 278 vaikais daugiau nei 2004 m. Daugiausia vaikų (62%) turėjo kalbos sutrikimų, 11% – regos sutrikimų, 5% – fizinių ir judėjimo sistemos sutrikimų). Šie nelinksmi faktai priverčia visuomenę atkreipti dėmesį į neįgalių vaikų egzistavimo ypatybes, kurti naujus įstatymus, ugdymo institucijas ir kt. Tai rodo, kad neįgalieji yra neatskiriama visuomenės dalis, ir jų ugdymą aktualu kreipti socialinės integracijos linkme. Išsamiau socialinės integracijos ypatumai bus aptariami 9 temoje. Toliau: 8.2. Specialiųjų poreikių vaikų raidos ir ugdymo(si) ypatybės |
