8.2.1. Mokymosi sutrikimai

XX a. 7 – ojo dešimtmečio pradžioje buvo išskirta nauja specialiojo ugdymo kategorija – mokymosi negalė. Šiai kategorijai priklauso vaikai, kurie nepaisant normalaus ar beveik normalaus jų intelekto susiduria su mokymosi problemomis. Ši sritis buvo išskirta suvokus, kad daug mokymosi problemų turinčių vaikų negauna jiems reikiamų ugdymo paslaugų. Moksleiviai su mokymosi negalėmis dažnai būna nedėmesingi arba hiperaktyvūs. Pradinėse klasėse tėvai gali manyti, kad jų vaikai tiesiog turi per daug energijos, tačiau laikui bėgant šie vaikai, kitaip negu jų bendraklasiai, augdami nesikeičia (jie ir toliau blogai mokosi, nevaldo savo elgesio). Remiantis tyrimais (Hallahan, Kauffman, 2003), mokymosi negalių turintis moksleivis apibūdinamas kaip asmuo, kuris nepasitiki savo gebėjimais, gerai nesuvokia, kokios strategijos yra naudotinos sprendžiant problemas ir nemoka pats savarankiškai dirbti.

Mokymosi sutrikimus dažniausiai nustato specialistų komanda, ištyrusi intelekto galimybių ir pasiekimų neatitikimą. Vis dėlto apibrėžiant mokymosi negales dažniausiai atsižvelgiama į keturis pagrindinius veiksnius:

1. Skirtumą tarp IQ (intelekto koeficiento) ir mokymosi pasiekimų.
2. Galimą centrinės nervų sistemos disfunkciją.
3. Psichologinio (socialinio bei emocinio) pobūdžio informacijos apdorojimo problemas.
4. Mokymosi problemas, kylančias ne dėl skurdžios aplinkos, protinio atsilikimo ar emocinių sutrikimų.

Ugdymo aptarimas

S. Nocera (1979) teigia, kad mokymosi sutrikimų pasitaiko tada, kai sutrikęs vienas ar daugiau pagrindinių psichologinių procesų, apimančių suvokimą, kalbėseną, skaitymą, rašymą, skaičiavimą.

Vaikai su mokymosi negale dažniausiai turi atminties sutrikimų. Jiems būdingos pažinimo problemos, jie sunkiai suvokia mokomąją medžiagą, jų mokymosi motyvacija silpna, įgūdžiai neišlavinti. Mokymosi problemų turintys vaikai netiksliai, paviršutiniškai interpretuoja ar sistemina informaciją. Paprastai mokymosi sutrikimai skirstomi į tris rūšis:

1. erdvės;
2. kiekybės;
3. laiko suvokimo.

Turintieji erdvės suvokimų sunkumų lėtai orientuojasi nustatydami dydį, kryptį, nuotolį. Jie dažniausiai natas rašo netvarkingai, jas painioja, nepajėgia tiksliai atkartoti ritminių darinių ar muzikinių motyvų, nesugeba taisyklingai laikyti instrumento. Šių vaikų solfedžiavimas (kaip ir skaitymas) yra nesklandus. Šokdami ratelius, ugdytiniai pamiršta judesių elementus ir eigą.

Kiekybės sutrikimai pasireiškia tada, kai vaikas negali suderinti skirtingos veiklos (pvz., dainuoti ir groti, mušti skirtingo ritmo rankomis bei kojomis ir pan.)

Laiko suvokimo sutrikimai pasireiškia tada, kai lėčiau įsimenamas tekstas, pirštuotė, ritminiai motyvai ir pan. (Vilkelienė, 2003).

Siekiant, kad moksleiviai su mokymosi negale turėtų mažiau mokymosi problemų, jiems taikomi pažinimo lavinimo  [1] ir tiesioginio mokymo metodai (Hallahan, Kauffman, 2003).

Labiausiai palitę pažinimo lavinimo metodai:

Tiesioginio mokymo metodas siejamas su pačiu mokymo procesu. Dažniausiai skirtas mokomiesiems dalykams (ypač skaitymui, matematikai, tačiau gali būti taikomas ir solfedžiavimui, ritmavimui ir pan.). Akcentuojamas kartojimas, praktika ir grįžtamasis ryšys. Pamokos vedamos griežtai laikantis tam tikro nuoseklumo ir sparčiu tempu. Mokytojas tokioms pamokoms turi būti nepriekaištingai pasirengęs. 

Toliau: 8.2.2. Klausos sutrikimai