8.2.2. Klausos sutrikimai

Kiekvienas esame girdėję klausimą: „Jei būtum priverstas pasirinkti, ar geriau sutiktum būti aklas, ar kurčias?“ Nesusimąstydami daugelis mūsų renkamės kurtumą, turbūt todėl, kad judėdami labiau pasikliaujame rega, be to, daugelis gamtos grožybių suvokiamos vizualiai. Tačiau gyvendamas į kalbą orientuotoje visuomenėje, kurčiasis patiria daug daugiau sunkumų negu aklasis.

Apibrėždami klausos sutrikimus, pedagogai didžiausią dėmesį sutelkia į tai, kiek klausos sutrikimas paveikia gebėjimą kalbėti ir suprasti sakytinę kalbą. Sutrikusios klausos vaikai, kurie negali apdoroti kalbinės informacijos, laikomi kurčiaisiais, o galintys kalbėti – neprigirdinčiaisiais. Nors šis skirstymas atrodo labai paprastas, tačiau fiziologinio ir ugdymo požiūrių besilaikantys specialistai šias dvi grupes apibrėžia nevienodai. Fiziologinio požiūrio šalininkai pirmiausia domisi galimybe išmatuoti prarastos klausos laipsnį, o ugdymo požiūrio šalininkai labiau domisi tuo, kaip klausos sutrikimas gali paveikti vaiko gebėjimą kalbėti bei visą jo kalbos raidą. Pedagogams labiausiai rūpi asmens amžius, kada sutriko klausa, nes tarp klausos sutrikimo ir kalbos raidos sulėtėjimo egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys (kuo anksčiau sutriko klausa, tuo sunkiau bus įvaldyti kalbą). Dėl šios priežasties pedagogai, dirbantys su sutrikusios klausos vaikais, vartoja tokius terminus kaip įgimtas kurtumas ir įgytas kurtumas.

Vaikai, kurių kurtumas įgimtas ar atsirado prieš įvaldant kalbą, laikomi turinčiais ikikalbinį kurtumą, o tie, kurie apkursta jau išmokę kalbėti, vadinami turinčiais pokalbinį kurtumą.

Klausos sutrikimas pasireiškia ne tik fiziniais, bet ir suvokimo požymiais, todėl laiku nepastebėjus esamų klausos sutrikimų kartais neteisingai nustatomi vaiko gebėjimai suvokti ir protauti. Klausos sutrikimai trukdo formuotis motoriniams įgūdžiams, kalbėsenai, aplinkinio pasaulio suvokimas kompensuojamas regėjimu, todėl akims tenka didelis krūvis. Deja, daugelio sutrikusios klausos vaikų mokymosi pasiekimai gerokai mažesni nei kitų vaikų. Prasta atmintis, sunkiai sutelkiamas dėmesys, lėtai besivystanti kalba stabdo socialinę brandą.

Ugdymo aptarimas

S. Nocera (1979), atsižvelgdamas į klausos sutrikimais pasižyminčių vaikų protinio ir biologinio amžiaus adekvatumą, siūlo organizuoti muzikinio ugdymo procesą pasirenkant veiklos rūšis – dainavimą, grojimą, muzikos klausymąsi, judesį. Šie vaikai labai mėgsta judėti, todėl muzikinę veiklą tikslinga pagrįsti judesiu, kuo daugiau aiškinti grafiškai, kiekvieną vaiką įtvirtinti vizualiai. Mokant muzikos, aktualu kartu mokyti ir kalbos – balso aukštumo, kalbos ritmo. Mokymo medžiagą dera parinkti artimą natūraliam bendravimui. Siūloma kuo daugiau vartoti patarlių, priežodžių, kanoniško, žaidimams būdingo pasikartojimo, patriotinių, proginių dainų, populiarių žaidimų ir šokių.

Vaikai, turintys klausos sutrikimų, gali muzikuoti – groti fortepijonu, arfa, gitara, klausydamiesi garso vibracijos visu kūnu.

Muzikavimo veikloje, pasirenkant muzikos instrumentus, būtina atsižvelgti į vaiko girdėjimo ypatumus. Jei vaikas negirdi aukštų garsų, jam nepatartina groti trikampiu, varpeliais, nefiksuoto garso aukštumo instrumentais.

Pedagogams, dirbantiems su klausos sutrikimų turinčiais moksleiviais, rekomenduojami mokymo metodai, kurie gali būti sėkmingai taikomi ir muzikinėje veikloje (Hallahan, Kauffman, 2003): 

Toliau: 8.2.3. Regos sutrikimai