Papildomam skaitymui

Negalima leisti, kad vaiko negalė nustelbtų jo gebėjimus. Daugelis specialiųjų poreikių vaikų turi gebėjimų, kurie taip ir lieka nepastebėti, nes besirūpinant pačia negale, nustojama rūpintis tuo, ką vaikas gali daryti. Daugumai specialiųjų poreikių vaikų reikia individualių ugdymo programų ir papildomų paslaugų, padedančių visavertiškai, laimingai ir produktyviai gyventi. Tačiau būtina suprasti, kad svarbiausi specialiųjų poreikių vaikų bruožai – tai jų gebėjimai.

Anksčiau specialiųjų poreikių vaikai kasdienėje kalboje buvo vadinami „invalidais“. Šio skyriaus medžiagoje negalė ir invalidumas laikomi visiškai skirtingais dalykais. Negalė – tai negalėjimas ko nors daryti, mažesnis gebėjimas atlikti konkretų veiksmą. O invalidumas – tai individui primesta nepalanki padėtis. Taigi atsižvelgiant į aplinkybes negalė gali tapti arba netapti invalidumu, lygiai kaip ir invalidumą gali arba negali sukelti negalė.

Pavyzdžiui, aklumas yra negalė, sukelianti invalidumą visose situacijose, išskyrus tamsą, nes tamsoje invalidu tampa būtent tas, kuris šviesoje matė gerai. Tam tikromis aplinkybėmis vežimėlis, kuriuo juda neįgalusis, gali būti invalidumo požymis, tačiau kliūtimi dažniausiai tampa ne žmogaus negalėjimas vaikščioti, bet architektūriniai barjerai ar kitų žmonių reakcija. Invalidais galime paversti žmones, besiskiriančius nuo mūsų įvairiais požymiais (odos spalva, ūgiu ar svoriu, išvaizda, kalba ir pan.), jei vertinsime juos pagal stereotipus ar nesuteiksime galimybių daryti tai, ką jie geriausiai geba. Dirbdami ir gyvendami su vaikais ir suaugusiaisiais, turinčiais negalių, turime nuolat stengtis atskirti jų negales nuo invalidumo. Turime apriboti jų invalidumą tik tomis aplinkybėmis, kurių pakeisti neįmanoma, ir jokiu būdu nedidinti šių žmonių invalidumo savo nuostatomis ar nenoru prisitaikyti prie jų negalių.

Grįžti atgal: 8.2. Specialiųjų poreikių vaikų raidos ir ugdymo(si) ypatybės