6.1. Muzikos poveikis žmoguiMenas, taip pat ir muzika, gyvenime atlieka daug įvairių funkcijų: estetinė, hedonistinė, auklėjimo, pažinimo, lavinimo, komunikavimo, terapijos, relaksavimo ir kt. Meno poveikis žmogui neabejotinas. Grožinės literatūros, dailės, architektūros, muzikos kūriniai veikia emocijas, tobulina pasaulėjautą, keičia požiūrį į aplinką, skatina asmenybės progresą. Nuo neatmenamų laikų muzika padėdavo žmonėms dirbti, ilsėtis, žadindavo jiems darbingumą, nuotaiką, fantaziją, kūrybą, įkvėpdavo pasitikėjimą savo jėgomis, šalindavo blogas nuojautas, nerimą, padėdavo užmiršti nesėkmes, nuoskaudas, sušvelnindavo nelaimes. Šio kurso tikslas – išnagrinėti muzikos terapinę funkciją. Todėl visų pirma svarbu aptarti kai kuriuos muzikos poveikio aspektus. Garsas Garsas keliauja oru. Galima išmatuoti jo dažnį ir stiprumą. Nuo dažnio priklauso garso aukštumas, matuojamas hercais. Kuo garso aukštumas didesnis, tuo virpesys greitesnis, ir atvirkščiai – kuo garsas žemesnis, tuo virpesys lėtesnis. Normaliai ausis gali skirti garsus nuo 16 iki 20 tūkst. hercų. Girdėjimo riba įvairiose kultūrose skiriasi. Ji priklauso ir nuo aplinkos. Pvz., Afrikos gentys gyvena tokioje tyloje, kad gali girdėti šnabždesį iš daugiau nei 20 metrų nuotolio. Mokslininkai įsitikinę, kad aukšto dažnio garsai (nuo 3000) plačiai rezonuoja smegenyse ir veikia kognityvines funkcijas, tokias kaip mąstymas, erdvės suvokimas, atmintis. Vidutinių dažnių garsai (nuo 750 iki 3000) stimuliuoja širdį, plaučius ir emocijas. Žemas ūžesys mus silpnina. Kita vertus, žemas ir greitas ritmas neleidžia susikaupti ir išlikti ramiam. Garso intensyvumas, stiprumas yra matuojamas decibelais.
Nuo 65 decibelų mes pradedame reaguoti į muziką, ji ima veikti mūsų sąmonę. Decibelų skalė, kaip ir Richterio skalė žemės drebėjimams matuoti, – yra logaritminė, taigi, kiekvienas padidėjimas dešimčia decibelų reiškia stiprumo padidėjimą 10 kartų. Pvz., garsi 110 dB lygio muzika yra 10 kartų garsesnė už grąžto sukeliamą 100 dB lygio garsą ir 10 000 kartų garsesnė už vidutinio lygio (60 dB) pokalbį. Dinaminiai kontrastai yra labai svarbi muzikos išraiškos priemonė, tačiau per didelis garsumas kenkia žmogaus organizmui, mažina klausos jautrumą. Ypač kenksmingas ilgesnį laiką veikiantis per didelis muzikos ar triukšmo lygis, nes klausos organo ląstelės ilgainiui susidėvi. Labai stiprus triukšmas gali žmogų sužaloti net mirtinai (tokie bandymai daryti JAV). Triukšmo veikiamos pakinta žmogaus girdėjimo ribos. Šie pakitimai iš pradžių laikini, vėliau gali tapti pastovūs. Pvz., žmogui išbuvus 100 minučių 100 dB triukšme, jo girdos ribos susiaurės 30 dB ir triukšmui pasibaigus atsistatys tik po 36 val. Jei toks triukšmas veiks nuolat, tai klausos jautrumas gali nebeatsistatyti. Reikia žinoti, kad klausai pavojinga, kai muzika ar triukšmas tokie garsūs, kad trukdo susikalbėti. Vaikų ir jaunimo klausa, kurią reguliariai veikia garsi muzika, taip pat susilpnėja. Pastebėta, kad dabar jaunimo girdos jautrumas dėl garsios popmuzikos yra labai sumažėjęs. [1] Klausa turi kelias apsaugos nuo per didelio garsumo sistemas. Tačiau ausų refleksai, kurie reguliuoja būgnelio įtampą, suveikia tik per 10 ms, o per šį laiką impulsinis triukšmas gali traumuoti ausį. Pvz., šaudant triukšmo lygis prie pat ausies siekia 160 dB, o ausies refleksas nespėja sureaguoti, todėl kiekvienas šūvis blogina klausą. Dėl šios priežasties, šaudant ar dirbant triukšmingą darbą, būtina dėvėti specialias ausines. Labai dažnai popmuzikos koncertų, diskotekų, šokių metu piktnaudžiaujama, stengiamasi priblokšti ne estetiniu poveikiu, o fiziniu garso slėgiu. „Gyvo“ koncerto metu simfoninis orkestras tik trumpam, tutti vietose, pasiekia didesnį garso intensyvumo lygį – iki 100 dB, o vokalinių instrumentinių ansamblių garso intensyvumo lygis nuolatos būna apie 110–120 dB ir trunka kelias valandas. Tai kenkia sveikatai, žaloja klausos organus, prilygsta narkotikams. Muzikos stiprumas tokiuose koncertuose neturėtų viršyti 90–100 dB garso intensyvumo lygio. Daugelis roko muzikantų koncerto metu naudoja ausų kištukus. Nes dainininkai taip pat rizikuoja nukentėti nuo savo pačių balso, kuris gali pasiekti 110, 120 ar net 140 dB. Vienu metu operos žvaigždė Maria Callas buvo iš dalies apkurtusi nuo savo pačios dainavimo. Psichologinis muzikos poveikis Pagrindiniai muzikos elementai ir išraiškos priemonės yra:
Jie visi, sudarydami estetišką visumą, veikia žmogų psichologiškai ir fiziologiškai. Tyrimai rodo, kad muzika veikia sąmonę ir pasąmonę, žadina bei skatina fantaziją, pagreitina asociacijų dinamiką, atgaivina prisiminimus apie patirtus jausmus. Muzikos sukelta fantazija grąžina sugebėjimą džiaugtis ir grožėtis. [2] Per emocijas ir jausmus muzika labiausiai veikia žmogaus psichines-intelektines funkcijas. Be abejo, yra kūrinių, kurie gali veikti šiuos procesus „globaliai“, tačiau jų mažiau. Dažniau muzikos garsų poveikiai yra skirtingi – skatina stenizuojančias ir astenizuojančias emocijas. Pirmuoju atveju muzika sukelia džiaugsmą, kitu – ilgesį, liūdesį. Muzika galime sukelti romantišką, lyrišką, dramatišką nuotaiką, o pankroko ar hardroko muzika nuteikia žmones agresyviai. Fiziologinis muzikos poveikis Be psichologinio poveikio, muzika turi ir fiziologinį. Įrodytas muzikos melodijos, o ypač jos ritmo, poveikis aukštajai nervinei veiklai, psichiniams procesams, vidaus organams, medžiagų apykaitos procesams. Vienas iš pagrindinių muzikos terapijos kūrėjų K. Keningas tvirtina, jog atskiri muzikos elementai turi įtakos skirtingoms fiziologinėms sistemoms:
Dar 1880 m. rusų farmakologas I. Dogelis paskelbė darbą „Muzikos įtaka kraujo apytakai“, kuriame įrodė, kad klausantis muzikos keičiasi širdies ir kvėpavimo ritmas, arterinis kraujospūdis ir skeleto raumenų tonusas. Tai vaizdžiai aprašė 1893 m. Peterburgo fiziologijos prof. I. Tarchanovas, kuris pastebėjo, kad širdies veiklą skatina ne vien tik muzikos melodijų klausymas, bet ir jų prisiminimas, atkūrimas sąmonėje. Žmogaus širdies plakimas yra ypač susijęs su garsu ir muzika. Širdis atsiliepia į muzikos savybes – dažnius, tempą bei garsumą, ir linkusi paklusti garsų ritmui. Kuo greitesnė muzika – tuo greičiau plaka širdis; kuo lėtesnė muzika, tuo lėtesni širdies dūžiai. Panašiai kaip ir kvėpavimo atveju, lėčiau plakdama širdis sumažina fizinę įtampą ir stresą, nuramina protą ir padeda kūnui išsigydyti. Ritminga ir garsi muzika gali suteikti veiklumo ir energijos, tačiau turi ir blogąją pusę – ji keičia kraujo spaudimą. Prof. Dr. Sh. Thompson teigia, jog per didelis triukšmas kraujospūdį gali pakelti dešimčia procentų. Taigi, triukšmas skatina dviejų stiprių hormonų – adrenalino ir norepinefrino – išsiskyrimą, kurie kelia spaudimą ir siaurina kraujagyslių sieneles. Kvėpavimas yra ritmingas reiškinys. Kol nelipame laiptais ar neatsigulame, paprastai įkvepiame nuo 25 iki 35 kartų per minutę. Geriausias kvėpavimas yra veikiantis raminančiai, suvaldantis emocijas, sužadinantis gilesnį mąstymą ir greitesnę medžiagų apykaitą. Negilus, greitas kvėpavimas gali vesti į paviršutinišką ir padriką mąstymą, impulsyvų elgesį, pastūmėti į klaidas ir nelaimingus atsitikimus. Pasirodo, garsios ir greitos muzikos klausymasis po ilgos lėtesnės ir tylesnės muzikos gali sukelti pastarąjį poveikį. Sulėtinus muzikos tempą arba klausantis ilgesnių, lėtesnių kūrinių, galima sulėtinti ir pagilinti kvėpavimą, tokiu būdu leidžiant protui nurimti. Visi garsai ir muzika vos juntamai veikia kūno temperatūrą ir - tokiu būdu - mūsų gebėjimą prisitaikyti prie šalčio ir karščio. Transcendentinė muzika pripildo mus šilumos. Tranki, kampuoto ritmo muzika kūno temperatūrą gali pakelti keliais laipsniais, o švelni ir minkšto ritmo – pažeminti. Tai vyksta muzikai veikiant kraujo apytaką, pulsą, kvėpavimą ir prakaitavimą. [3] Tyrimai parodė, kad lengva, šiek tiek paryškinto ritmo muzika padeda susikaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį. Su darbo aplinka siejami sveikatos ir atminties tyrimai smarkiai pakeitė požiūrį į darbo vietose skambančią muziką. [4] Dabartiniu metu muzikos poveikį organizmo psichologinėms ir fiziologinėms funkcijoms tiria daug mokslinio tyrimo institutų, laboratorijų ir pavienių mokslininkų. Teigiama, kad muzika padeda žmogui adaptuotis, organizmas tampa atsparesnis žalingiems aplinkos veiksmams. Šiuolaikiniais elektrofiziologiniais, biofiziniais ir psichologiniais metodais ištyrę garsios ritminės muzikos poveikį žmogui, mokslininkai rado ne vien funkcinių, bet ir organinių, t. y. jau negrįžtamų organų pakitimų. Todėl galėtume daryti išvadą, kad muzika fiziologiniu, patologiniu ir terapiniu požiūriu nėra organizmui bereikšmė. Vienu atveju muzika gali būti naudinga, kelti žmogaus fizines ir protines jėgas, žadinti jausmus, kūrybinę vaizduotę, skatinti fiziologinius sveikimo mechanizmus, o kitu – žalinga. Toliau: 6.2. Muzikos terapijos tikslai, taikymo sritys |
