|
6.2. Muzikos terapijos tikslai, taikymo sritys
Įžengus į
naują šimtmetį Lietuvoje vis dažniau
susiduriama su muzikos terapijos terminu.
Muzikos terapija žinoma jau
tūkstančius metų, tačiau kaip modernus mokslas,
paremtas klinikiniais tyrimais, tai yra gana nauja sritis.
Ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų
valstybėse jau kelis dešimtmečius muzikos terapija
yra dėstoma universitetuose, rengiami muzikos terapijos
specialistai, kurie nesunkiai pritaiko savo žinias ir
patirtį įvairiose medicinos bei socialinės pagalbos
srityse.
Muzikos terapija
šiandienos kultūroje
Tai muzikos terapeuto paslauga
klientui, kuris kreipiasi dėl įvairių sveikatos,
psichologinių ar socialiniųproblemų.
Istoriškai muzikos terapija
buvo pradėta taikyti ligoninėse emociškai ir
protiškai atsilikusiems žmonėms. Vėliau jų
veikla ėmė plėstis, atsivėrė didelės
darbo perspektyvos. Muzikos terapija dabar yra labai plačiai
taikoma labai įvairiems individams, neatsižvelgiant
į jų amžių, gebėjimus ar muzikinę
patirtį.
Muzikos terapija nėra
greitas gydymo būdas. Tai ilgalaikis sistemingas intervencinis
procesas, gerinantis žmogaus gyvenimo kokybę,
puoselėjantis bendravimą, padedantis organizuoti
emocinius, socialinius, pažintinius santykius, keisti individo
gyvybinę veiklą arba ją plėtoti. Profesionalus
muzikos terapeutas padeda individui panaudoti jo paties
potencialias galimybes, plėtoti savitarpio santykius.
JAV nacionalinė muzikos
terapijos asociacija apibrėžia: Muzikos terapija
– tai muzikos taikymas siekiant terapinių tikslų:
atkurti, palaikyti ir gerinti psichinę ir fizinę
sveikatą.
V. Aleksienė muzikos
terapiją įvardija taip: muzikos terapeuto ir kliento
(individo ar grupės) bendradarbiavimas naudojant muziką /
muzikavimą bei susikuriančius tarpusavio ryšius
kliento sveikatingumo ir gyvenimo kokybei optimizuoti.
Taigi, muzikos terapija
– daugelio disciplinų junginys, apimantis dvi
pagrindines erdves – muziką ir terapiją.
Mokslas, apimantis psichologiją, sociologiją,
muziką, filosofiją ir mediciną.
Pagrindinis muzikos terapijos
tikslas – užmegzti kontaktą su individu, kuo
plačiau ir įvairiapusiškiau įtraukti jį
į muzikinę veiklą, padėti jam atsiskleisti ir
vystytis, pasirenkant konstruktyvų gyvenimo problemų
sprendimą, išvystyti neverbalinę
komunikaciją.
Muzikos terapijos
taikymo sritys
Išskiriamos tokios muzikos
terapijos taikymo sritys:
Užsienio šalyse muzikos
terapija yra labai plačiai taikoma. Muzikos terapijos
specialistai dirba ne tik su specialiųjų poreikių
žmonėmis, ligoniais, bet ir su rizikos grupių
individais, neatsižvelgiant į jų amžių,
gebėjimus bei muzikinę patirtį. Taigi, muzikos
terapija gali būti taikoma dirbant su:
-
asmenimis, sergančiais /
besiskundžiančiais
- protine negalia,
- neurologinėmis ligomis,
- autizmu,
- psichinės sveikatos sutrikimais,
- smegenų sužalojimais,
- vystymosi sutrikimais,
- emocinėmis traumomis,
- klausos sutrikimais,
- kalbos sutrikimais,
- regėjimo sutrikimais,
- fizine negalia,
- AIDS ligoniais,
- onkologinėmis ligomis
-
asmenimis, reikalaujančiais
- prenatalinės priežiūros,
- senų žmonių priežiūros,
- skausmo kontroliavimo,
- švelniosios terapijos,
-
rizikos grupės individais
- prievartos aukomis,
- paauglystės rizikos veiksniais,
- nusikaltėliais.
Muzikos terapeutai dirba
mokyklose, specialaus ugdymo institucijose, įvairiuose dienos
centruose, ligoninėse, reabilitaciniuose ir geriatrijos
centruose, užsiima privačia praktika.
Psichiatrijos klinikose muzikos
terapeutai pagal pacientų reakcijas į muziką vertina
jų emocinę būseną, sugebėjimą
bendrauti, padeda bendrauti, lavinti mąstymą.
Bendro pobūdžio
ligoninėse muzika kartu su anestezija ar vaistais naudojama
skausmui malšinti, įveikti depresiją, baimę,
padeda užmigti.
Kartais muzikos terapeutai dirba
nepriklausomai nuo kitų gydytojų, bet dažniausiai -
kartu su kitais gydytojais: psichiatru, psichoterapeutu ar
psichologu. Grupės specialistų darbas efektyvesnis.
Muzikos terapija plačiai
taikoma dirbant ne tik su neįgaliaisiais, bet ir su
šių dienų streso išvargintais
žmonėmis.
Toliau: 6.3. Muzikos
terapijos formos ir priemonės
| |