[2] Būtina prisiminti, kad esant 65 decibelams mes pradedame reaguoti į muziką nepriklausomai nuo mūsų etinių ar estetinių įsitikinimų. Priežastis ta, kad tam tikrų ritmų ir didelio garso kombinacija veikia tą mūsų smegenų sritį, kuri atsakinga už išorinės informacijos suvokimą ir mažina jautrumo barjerą. Tai iš dalies paaiškina nenormalų roko poveikį 6 – 7-ąjį dešimtmetį, kai daugybė klausytojų pasiekdavo būseną, analogišką pavartojus narkotikus. Muzikos terapeutas G. G. Deker-Foigt pasakoja atvejį apie pas jį apsilankiusį pacifistą. Pastarasis susidomėjęs žiūrėjo vaizdo įrašus ir klausėsi žymiausių Trečiojo reicho laikų maršų. Filmo metu jis trepsėjo kojomis ir spragsėjo pirštais. Žodžiu, pacifistas suvokė muziką vegetatyviai, jam ta muzika buvo priimtina. Šis pavyzdys aiškiai rodo, kad net jei tam tikra muzika prieštarauja mūsų jausmams ar etikos normoms, mes vis tiek nesąmoningai reaguosime į energiją, kuri yra užkoduota toje muzikoje. Žinoma, mes galime suvaldyti save padorumo ir sveiko proto ribose, sakydami sau: „aš nenoriu trypti kojomis“. Tačiau toks sprendimas reiškia, kad mes sąmoningai slopiname savo jausmų protrūkį, atmesdami visas tas reakcijas, kurios mums trukdo ar yra mums gėdingos, nepriimtinos. Ir tam mes atiduodame kur kas daugiau energijos, nei paklustume kokiam nors muzikiniam ritmui. Muzikos poveikis yra stipriausias, kai skamba gyvas žmogaus balsas. Nesvarbu, ar tai vieno dainininko, ar studentų festivalio dalyvių dainavimas, atliekamos dainos veikia visus žmones absoliučiai vienodai, nepriklausomai nuo teksto, jei, žinoma, muzika buvo kuriama tam, kad įkvėptų, sužadintų klausytojus. Todėl visos diktatūros, autoritariniai režimai, gyvavę istorijoje, turi savo specialiai kurtas dainas, maršus. Skleidžiant ideologiją visų pirma pradedama dainuoti, muzika sustiprinant idėjas. Maršai tampa puikia pagalbine priemone manipuliuoti, lygiai kaip ir kiti garso dirgikliai. Tai yra tiesioginis įsiveržimas į emocijų pasaulį.