4.6. Kūdikių muzikinis ugdymas

Ankstyvasis muzikinis ugdymas tinkamiausias kūdikiui. Tai viena iš itin vaikui priimtinų jo vystymosi apraiškų. Šitoks ugdymas kokybiškai kitoks. Kaip teigia Z. Rinkevičius, būdamas visybiškas dvasiniu ir psichofiziologiniu, socialinio bendravimo požiūriais, jis neskurdina asmenybės harmoningos raidos, o ją aktyvina, žvalina, optimizuoja. Toks ugdymas visokeriopai pozityvus.

Papildomam skaitymui

Tėvai, mokydami savo vaikus muzikos, atlieka labai svarbų vaidmenį. Ypač šiame amžiuje svarbus motinos vaidmuo. Kūdikio prieraišumas prie motinos yra jo svarbiausias poreikis. Psichologas H. Harlow, tirdamas mažas beždžionėles, įrodė, kad kontaktas su motina joms svarbesnis už maistą. Todėl kūdikio ryšys su išoriniu pasauliu visų pirma turėtų būti išlaikomas siekiant kuo glaudesnio emocinio ir dvasinio ryšio su motina. Nesant tokio ryšio, nuolatinio emocinio bendravimo, kūdikių smegenų dalys, reguliuojančios emocijas ir priimančius signalus iš jutimo organų, būna nepakankamai išsivysčiusios. Tokie kūdikiai skiriasi nuo turėjusių nuolatinį emocinį ryšį kūdikių būtent emocinio ir pažintinio vystymosi sulėtėjimu.

Įdomus eksperimentas buvo atliktas su kūdikių tėvais. Jie buvo paprašyti padainuoti dainą „lyg kūdikiui“ ir vėliau taip kaip įprasta. Eksperimentas parodė, kad tėveliai dainuodami „lyg kūdikiui“ tai darė aukštesniu tonu, lėtesniu tempu, su meilesniu balso tonu ir išlaikė ilgesnes pauzes nei dainuodami dainą taip kaip įprasta (Trainor, 1996). Be to, kūdikiai pirmenybę labiau teikė tiesioginiam dainavimui kūdikiui nei netiesioginiam. Tiesioginis kalbėjimas ir tiesioginis dainavimas turi beveik tas pačias charakteristikas. Įdomu ir tai, kad kūdikiai atidžiau ir ilgiau klausėsi savo mamos, kuri dainavo, o ne tos, kuri kalbėjo savo kūdikiui.

Alison Street (2002) apklausė mamas apie dainavimą kūdikiams. Apklausa parodė, kad beveik be išimties visos mamos dainuoja savo vaikeliams, be to, jos dažniausiai turi tam tikrą dainų repertuarą. Jos pripažįsta, kad dainavimas yra labai naudingas. A. Street daro prielaidą, kad dainavimas:

yra ypatingas laikas, kuris padeda formuotis santykiams tarp vaikelio ir mamos;
padeda motinai suprasti ir atitinkamai reaguoti į vaiko neverbalines užuominas;
sukelia pasitikėjimo ir kompetencijos pojūtį prižiūrint kūdikį;
tobulina bendravimą tarp vaiko ir mamos;
padidina mamos gebėjimą padėti kūdikiui atsipalaiduoti streso metu.

Taigi dainavimas padeda motinoms sukurti stiprius, ugdančius jausmus su vaikeliu.

Tyrimas parodė, kad mamos instinktyviai kūdikiams dainuoja skirtingai nei įprasta, todėl dainavimo stilius yra daug svarbesnis nei pasirinkta daina.

Tačiau, kaip rodo įvairių šalių mokslininkų tyrimai, šeimose nyksta muzikavimo tradicijos. Dėl šios priežasties ankstyvojo muzikinio ugdymo šalininkai rekomenduoja rengti muzikinius kursus tėvams. Juose galėtų būti pabrėžiamas dainų, ritmų, muzikinių žaidimų ir judesių mokymasis, skatinamas tėvų dainavimas, jų teigiamas požiūris į savo balsą bei dainavimą. Daugelis mokslininkų teigia, kad tėvų dainavimas yra reikšminga abipusių santykių forma. Todėl muzikos pedagogai turėtų skatinti tėvus kartu su savo vaiku muzikuoti, kurti savo repertuarą, pagrįstą abipuse patirtimi. Toks repertuaras galėtų parodyti, kaip atsiskleidžia svarbūs ilgai trunkantys ryšiai tarp tėvo ir vaiko, kurie kinta ir vystosi kartu su vaiko branda. Labai svarbu siekti, kad tokie užsiėmimai taptų vaikų ir tėvų bendravimo būdu.

4 –10 mėnesių kūdikiai jau sugeba daugiau judėti, sukioja galvytę ir, sėdėdami ant suaugusiojo kelių, gali lengvai užsiimti klausymosi pamokėlėmis.

Tyrimų apžvalga rodo, kad kūdikis jau yra pakankamai gabus klausytojas. Muzikos mokymasis prasideda tada, kai pradeda funkcionuoti girdėjimo aparatas, kuris būna jau gana gerai išsivystęs jam gimus. Kitaip tariant, akivaizdu, kad kūdikių smegenys jau gyvenimo pradžioje kaupia muzikinę patirtį. Pirmaisiais gyvenimo metais mažyliai ne tik suvokia muzikos ypatybes, pateiktas atskirai ir muzikos kontekste, bet taip pat klausydamiesi aiškiai parodo, kokiems dainininkams, dainavimo intonacijoms ar kokioms muzikos kūrinių versijoms teikia pirmenybę. Priminsime, kad vaikams labiausiai patinka aukšti tonai, specialiai jiems skirta muzika, ypač kai tėvai ar auklėtojai dainuoja specialiai jiems.

Muzikinėse pamokėlėse gali dalyvauti ir naujagimiai, ir šešių mėnesių kūdikiai. Dažniausiai jose dalyvauja 8–10 vaikų, pamokėlės trukmė – 30–45 minutės. Su vaikais dalyvauja ir mamos arba tėčiai. Suaugusieji su vaikais sėdi ratu ant grindų. Pamokėlės dažniausiai prasideda atsipalaidavimu ir žaidimu, kurio metu vaikai pratinasi prie naujos aplinkos, o vaikų tėvai susipažįsta vieni su kitais. Tada dainuojama sutikimo daina. Joje įvardijamas kiekvienas vaikas ir drąsinamas prisidėti prie grupės. Po šios dainos dainuoja visa grupė. Vaikus suaugusieji laiko arba jie sėdi ant tėvų kelių, o šie linguoja ir dainuoja pagal muziką. Vėliau grojama muzikos instrumentais, šokama. Galiausiai žaidžiami pamėgdžiojimo ir kartojimo žaidimai.

Muzikos pamokėlėse tėvai turėtų skatinti kūdikio muzikinį čiauškėjimą – tai lems jo muzikalumą. Tai galima pasiekti dainuojant daineles bei skanduotes, kurios kartojasi, nes kartojimas yra šio amžiaus vaikų mokymosi pagrindas. Dainelių tekstas turėtų būti ne rišlus, o sudarytas tik iš pavienių skiemenų. Tai užtikrins kūdikio gebėjimą atskirti muzikines dainos savybes nuo kalbinių. Dainuoti reikėtų labai išraiškingai tariant paprastus skiemenis. Svarbu žiūrėti kūdikiui į akis, kad jis perimtų motinos rodomą džiaugsmą. Kūdikį reikėtų laikyti ant kelių ir sūpuoti į dainos taktą. Tai leis jam pajausti muziką neblaškomą žodžių. E. Gordon siūlo sekti kūdikio garsus, o išgirdus jo padainuotą garsą jį pakartoti ir skatinti atlikti sudėtingesnį garsą. Mėgdžiodami kūdikio skleidžiamus garsus tėvai parodo, kad susidomėjo. Tai skatina mažylį kalbėti daugiau. D. Sterno nuomone, vaikai geriau mokosi, kai tėvai juos mėgdžioja dainuodami ir kartu atlikdami judesį. Jis siūlo vaiko išgautą garsą imituoti judesiu, bet tokiu pačiu tempu ir ritmu. Priešingas (atvirkštinis) pamėgdžiojimas vaiką taip pat labai sudomina. Toks mokymasis gilesnis, nes vaikas mokosi ne per panašumus, o per skirtumus. Mėgdžioti galima ir tik vieną elementą (ritmą, dinamiką, laiką, energiją). Dainuoti galima ir nelaukiant kūdikio atsakymų, nes kūdikio balso stygos dar netvirtos ir jam sunku valdyti balsą. Visą pamokėlę tėvai turėtų daug judėti. Judesiai turėtų būti plastiški, „tekantys“, pvz., skambant ramiai melodijai, supti savo kūdikį ant rankų plaukiančiais judesiais.

Svarbiausia ausų funkcija, be klausos, yra vestibuliarinė – išlaikyti kūno pusiausvyrą, palengvinti judėjimą ir suteikti erdvės pojūtį. Dėl šių priežasčių ne mažiau svarbu su vaiku žaisti fizinius ir ritminius žaidimus bei dainuoti reikiama tonacija ir raiškiai kalbėti. Vaikas pats turi pajausti ritminę pulsaciją: jos neįmanoma padaryti matomos, – ją reikia patirti. Jei su vaiku tuo pat metu nesisupama, neplojama, nemušama į taktą, nešokama, jei suaugusieji neformuoja vaiko ritmo jausmo, tas jausmas netobulėja. Reikia leisti kūdikiui pajusti pulsuojantį dainos ritmą. Todėl klausant ramios muzikos reikėtų švelniai į taktą liesti kūdikio nugarą, rankytes, kojytes. Taip kūdikis geriau pažins ne tik savo kūną, bet ir muzikos ritmą bei struktūrą. Vaikiškų dainelių ir paprastų žaidimų ritminiai ypatumai sukelia mažylio raumenyse ir galvoje laiko paskirstymo pojūtį – pagrindinį ritmą, kuris sąlygoja geresnę judesių koordinaciją, pusiausvyrą, savo kūno suvokimą. Kai kūdikis jau gali tvirtai sėdėti, pedagogai rekomenduoja šokdinti kūdikį ant rankų pagal muzikos ritmą, pasisodinus ant kelių linguoti pagal muziką, ploti jo delniukais, plekšnoti keliukus, sulenkti ir ištiesti kojytes. Šie linksmi žaidimai lavina vaiko koordinaciją.

Tyrimai parodė, kad ilgą laiką lankant grupinės muzikos pamokėles ir dainuojant gali pagerėti vaikų motorikos vystymasis, kalbos įgūdžiai, abstraktusis sąvokinis mąstymas ir saviraiška.

Muzikos klausymasis, kaip įrodyta, taip pat yra naudingas kūdikiams, todėl muzikos pedagogai turėtų skatinti aktyvų porų „tėvas – vaikas“ muzikos klausymą. Kai kurie tyrimai rodo, kad kūdikiai sugeba suvokti įvairią muziką. Todėl tėvai turėtų leisti kūdikiams klausyti ne tik paprastos, bet ir sudėtingos muzikos.

Tinkamai saikinga muzikinė aplinka kūdikiui labai reikšminga: motinos dainavimas, niūniavimas, kalbinimas, žaidinimas jį žvalina ir ramina. Labai svarbu, kad motina kūdikiui dainuotų lopšines, liaudies daineles, kad kasdien jis galėtų dažnai klausytis geriausios klasikinės muzikos įrašų, jų fragmentų (ypač rekomenduojama Vivaldžio, Mozarto muzika), geriausių lengvosios muzikos kūrinių. Nereikėtų klausytis itin daug kūrinių. Svarbu, kad jie būtų dažnai kartojami. Šio muzikos klausymosi tikslas – muzika sukelti kūdikiui tam tikrą emocinę dvasinę būseną.

Kūdikių dėmesingumas muzikai bus didesnis, klausymasis aktyvesnis, jei skambant muzikai motina ar kiti artimieji tą muziką, kūdikiui stebint, reikš judesiais: galvos judesiais, mimika, kūno, rankų judesiais, į muzikos taktą švelniai muš kaladėlėmis, barškučiais, duos kūdikiui pačiam padaryti. Jei muzika rami, nereikalaujanti motorikos, kūdikis jos kurį laiką ramiai klausysis, paskui dėmesys gali nusilpti. Tačiau net ir muzikos kaip fono suvokimas kūdikiui bus reikšmingas, nes jis sudarys palankų emocinį foną.

E. Gordon didžiausią dėmesį skiria muzikinio ugdymo įtakos kūdikiams nuo gimimo iki 18 mėnesių bei muzikinių įspūdžių svarbos vaikams nuo 18 mėnesių iki trejų metų tyrinėjimams. Anot E. Gordono, audijuoti vaikas mokosi trimis etapais:

1) mėgindamas suvokti aplinkos garsus ir jų darinius,

2) mėgindamas juos kartoti,

3) imituodamas šiuos garsų derinius.

Todėl ankstyvąjį vaikų muzikinį lavinimą jis siūlo padalyti į tris pakopas:

į laisvą ir neplaningą muzikinės aplinkos kūrimą maždaug iki 18 mėnesių,
į pasyvaus ritminio ir toninio žodyno formavimą vaikui aktualiomis ir suvokiamomis muzikinėmis priemonėmis maždaug nuo 18 mėnesių iki trejų metų,
į aktyvaus muzikinio žodyno formavimą mėgdžiojimo būdu maždaug nuo trejų metų.

Taigi kūdikiams iki 18 mėnesių, anot E. Gordono, labai svarbu sukurti tinkamą muzikinę aplinką. Jo nuomone, kūdikiams niekada nepabosta klausytis muzikos, todėl reikėtų pasirūpinti muzikos įrašais, kurių jis galėtų klausyti visą laiką. Pedagogas pateikia tokias rekomendacijas:

Be įrašų, E. Gordon siūlo dainuoti vaikams trumpas daineles bei toninius darinius, skanduoti trumpus ritmus ir ritminius darinius.

Taigi ankstyvajame kūdikio amžiuje būtina gana dažnai pateikti tam tikrų įspūdžių, kad paaugęs kūdikis natūraliai reaguotų į aplinką. Jei norime, kad vaikai įsisavintų ritminę pulsaciją, jie turi ją patirti tuo metu, kai jų smegenys dar tik vystosi. Jei norime, kad vaikai išmoktų gerai dainuoti, jie turi dažnai girdėti gerai dainuojant. Jei norime, kad paaugę vaikai reaguotų į muziką aktyviai dainuodami ar šokdami, turime jiems raiškiai perteikti muziką ir judesį ankstyvaisiais jų gyvenimo metais.

Toliau: 4.7. Kūdikių muzikos klausymas ir judėjimas pagal muziką