9. Aštuntojo−devintojo dešimtmečių lietuvių muzika. F. Bajoro, O. Balakausko, A. Martinaičio kūriniai

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

   Feliksas Bajoras (g. 1934) ypač daug rašo vokalinės muzikos. Išgarsėjo kompozicijomis, kuriose ne cituoja lietuvių liaudies muzikinį folklorą, bet kuria pagal jo stilių. Tokia muzika turi būti ir atliekama tarsi liaudišku stiliumi.  

Vienas ryškiausių tokio tipo kūrinių – „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui (1968). Kaip tekstas šiam kūriniui pasitelktos liaudies sakmės (neeiliuotos), o muzika joms sukurta taip pat pamėgdžiojant liaudišką stilių. Visą ciklą tarsi įrėmina įžanginis „Preliudas“ ir ta pačia muzikine medžiaga pagrįstas, viską užbaigiantis „Postliudas“. Siuitą sudaro trys dalys, o kiekviena iš jų sudaryta iš trijų giminingos tematikos sakmių:

I. „Gyvuliai ir žmonės“ – „Kurmis“, „Vėžys“, „Vieversys ir kregždė“

II. „Medžiai ir žmonės“ – „Kodėl medžiai nebešneka“, „Uosis neregus“, „Vai ąžuole“

III. „Velniai ir žmonės“ – „Velnio pokštai“, „Šiaučius bebaimis“, „Velniams reikia mergų“

 

F. Bajoras. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui. Preliudas

F. Bajoras. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui. I d. „Medžiai ir žmonės“

 

F. Bajoras. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui. I d. „Medžiai ir žmonės“: „Kurmis“

 

F. Bajoras. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui. I d. „Medžiai ir žmonės“: „Kurmis“

F. Bajoras. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui. I d. „Medžiai ir žmonės“: „Vėžys“

F. Bajoras. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui. I d. „Medžiai ir žmonės“: „Vieversys ir kregždė“

Kiti F. Bajoro kūriniai: sonata smuikui ir fortepijonui „Prabėgę metai“, 5 simfonijos, koncertas smuikui ir orkestrui, opera „Dievo avinėlis“ ir kt.

    

 

 

 

Feliksas Bajoras

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

Osvaldas Balakauskas (g. 1937) − lietuvių kompozitorius, kuriantis daugiausia instrumentinę muziką. Jo kompozicijose nėra tiesioginių lietuvių liaudies muzikos citatų. Suformavo savitą serijomis grindžiamą kompozicijos techniką. Muzika atonali, tačiau joje gausu konsonansinių sąskambių.

Neoklasicistine stilistika pagrįstas O. Balakausko koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (1981). T. y. jame gretinami klasikiniai, tradiciniai koncerto komponavimo principai ir šiuolaikinė kompozicija.

Tradiciška šiuo atveju yra trys koncerto dalys, instrumentinė sudėtis, o „senoviškumo“ įspūdį sustiprina klavesino tembras.

Šiuolaikinė yra muzikos kalba, nesilaikoma kontrasto tarp dalių.

Taip suformuojamas neoklasicizmui būdingas tradicijų ir naujovių muzikoje derinys.

Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams, I dalis

·O. Balakauskas. Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams, I d.

Kiti O. Balakausko kūriniai: 5 simfonijos, „Kalnų sonata“ fortepijonui ir orkestrui, baletas sintezatoriui „Makbetas“, „Requiem S. Lozoraičiui atminti“, elektroakustininės kompozicijos.

 

 

 

 

Osvaldas Balakauskas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

Kaip jau minėta, devintojo dešimtmečio pradžioje atsirado nauja kompozitorių karta: Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, Mindaugas Urbaitis. Jų muzikoje randama nemažai romantizmui būdingų bruožų (konsonansiškas skambesys, dėmesys melodijai, programinei muzikai), todėl neretai šie kompozitoriai buvo vadinami „neoromantikais“. Jų muzikoje gausu ankstesnių epochų kompozitorių kūrinių citatų bei stilizacijų.

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

   Algirdas Martinaitis (g. 1950) kartu su Vidmantu Bartuliu išgarsėjo savo kameriniais kūriniais, kuriuose daug dėmesio skiriama gamtos tematikai, įvairių prasmių perteikimui muzikos garsais ir gražiam konsonansiškam skambesiui. 

Vienu svarbiausių to meto kūrinių tapo A. Martinaičio kantata-koncertas Cantus ad futurum („Giesmė ateičiai“, 1982 m.) dviem sopranams ir kameriniam ansambliui. Kūrinio sukūrimo laikotarpiu buvo labai niokojama gamta, nekreipiamas dėmesys į užterštumą, todėl kilo grėsmė, jog išnyks daug gyvūnų. Taip Martinaitis sukūrė kantatą, kurioje kreipiamasi į nykstančius, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus paukščius. Kūrinio tekstą parašė pats kompozitorius.

Dalys: I. „Dešiniojo sparno kanonas“

            II. „Paukščių takas“

            III. „Kairiojo sparno kanonas“

Kantatoje kuriami du vaizdiniai: kraštinės dalys primena maldą, o vidurinė – tarsi paukščių klegesys. Maldos įspūdį pirmoje ir trečioje dalyse sukuria:

  • žodinis tekstas, suformuotas tarsi litanija,

  • tai, kad jis parašytas lotynų kalba,

  • minorinėmis intonacijomis, siauro diapazono, raudas primenanti melodija,

  • gana lėtas, monotoniškas frazių kartojimas,

  • kanono technikos (kuri ypač populiari senovinėje bažnytinėje muzikoje) vartojimas.

    •

     

    Teksto fragmentas

    Lotynų kalba:

    Lietuvių kalba:

    Columba leuconata – canas nobiscum

    Passer simplex – ades nobiscum

    Grus monacha – luge nobiscum

    Grus leucogerana – doleas nobiscum <...>

     

    Baltakrūtini balandi – giedok su mumis

    Dykviečių žvirbli – būk su mumis

    Juodoji gerve – liūdėk su mumis

    Baltoji gerve – kentėk su mumis <...>

     

      

    A. Martinaitis. Kantata Cantus ad futurum, I d. „Dešiniojo sparno kanonas“ (1–12 taktai)

     

    A. Martinaitis. Kantata Cantus ad futurum, I d. „Dešiniojo sparno kanonas“

     

     

    Algirdas Martinaitis

     

     

     

     

     

     

     

     

     
     

     

    Vidurinė dalis („Paukščių takas“) yra kontrastinga kraštinėms dalims. Ji tarsi pulsuoja gyvybe, tokį įspūdį kuria intensyvus ritmas, greitas tempas.

    Ši dalis kartu ir labai lietuviška – solisčių partijoje ir toliau vartojamas kanonas čia kuria ne giesmių, bet lietuviškų sutartinių įspūdį. „Lietuviškumo“ suteikia ir iš lietuvių liaudies dainų teksto nuotrupų ir garsažodžių sukomponuotas lietuviškas tekstas: 


     

                                              Lioj, lioj, lioj, lioj

                                              Liūdela, liūdela

                                              Lioj, lioj, lioj, lioj

     

                                             Lioj siūdi ko gervinas

                                             Ko gervinėlis siūdi

                                             Lioj siūdi ko gervinas

                                             Ko gervinėlis siūdi

                                             Lioj siūdi ko gervinas

                                             Lioj, lioj, lioj, lioj

                                             Liūdela, liūdela

     

                                             Lylioj, lylioj ko gervinas

                                             Lylioj, lylioj ko kurkavo

                                             Lylioj, lylioj miežio grūdo

                                             Lylioj, lylioj nerasdamas

                                             Lioj, lioj, lioj, lioj

                                             <...>

     

     

    A. Martinaitis. Kantata Cantus ad futurum: II d. „Paukščių takas“ (1–12 taktai)

     

     A. Martinaitis. Kantata Cantus ad futurum: II d. „Paukščių takas“

     

    Kiti A. Martinaičio kūriniai: „Nebaigtoji simfonija“, oratorija „Laiškas visiems tikintiesiems“, kameriniai instrumentiniai – „Paskutinių sodų muzika“ obojui, violončelei, fortepijonui ir mušamiesiems, „Meilės verksmažolė“ obojui, klavesinui ir violončelei, „Rojaus paukščiai“ elektrinei violončelei ir fonogramai ir kt.

       

     

     
     

       Klausimai ir užduotys                                                  

     

     

     

    1. Kas ir kokiai atlikėjų sudėčiai sukūrė „Sakmių siuitą“? Kuo ji ypatinga?

    2. Kokio stiliaus yra O. Balakausko koncertas obojui, klavesinui ir styginiams?

    3. Kokie ir kodėl lietuvių kompozitoriai buvo vadinami „neoromantikais“?

    4. Trumpai papasakokite, kaip sukomponuota A. Martinaičio kantata Cantus ad futurum?

    5. Paaiškinkite, kuo skiriasi A. Martinaičio kantatos kraštinės dalys nuo vidurinės dalies.

     

     

     

     

    __________________________________________________________

    		  
     

    Skaitiniai