10. XX a. pabaigos lietuvių muzika (O. Narbutaitė, M. Urbaitis, R. Mažulis)

    XX a. pabaigoje toliau vyko intensyvus muzikinis gyvenimas. Po Nepriklausomybės paskelbimo lietuvių muzikams atsivėrė galimybės išvykti į Vakarų šalis, iš ten gauti daugiau žinių, Lietuvoje pradėti rengti tarptautinius muzikos festivalius. Lietuvių profesionalioji muzika darėsi vis įvairesnė, nes kartu kūrė kelios kompozitorių kartos:

Greta jų „užaugo“ ir jaunesni kompozitoriai. Todėl šioje temoje pristatomi keli skirtingi to laikotarpio kūriniai ir jų kūrėjai.

    Onutė Narbutaitė (g. 1956) priklauso tai pačiai kompozitorių kartai kaip ir A. Martinaitis, V. Bartulis, M. Urbaitis. Ši kompozitorė rašo subtilią ir kartu racionalią muziką, o vienas žymiausių jos kūrinių yra oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) 2 solistams, chorui ir orkestrui (1997). Tai kūrinys, skirtas kompozitorės gimtajam miestui – Vilniui. Oratorijoje autorė stengėsi surinkti įvairias su šiuo miestu susijusias „skiautes“ ir jas „susiūti“ į didelį skiautinį.

Tomis „skiautėmis“ tapo įvairių epochų autorių tekstai apie Vilnių arba sukurti Vilniuje gyvenusių poetų, pranešimai iš Vilniuje leistų laikraščių. Įdomu tai, kad tie tekstai parašyti įvairiomis kalbomis, bet šis kalbų margumynas (lietuvių, lenkų, rusų, lotynų, hebrajų, prancūzų ir kt.) atspindi vieną iš miesto ypatybių – sostinėje visada gyveno labai įvairių tautybių žmonės.  

Įdomi ir oratorijos sandara. Kūrinio pagrindą sudaro keturių metų laikų pavadinimais įvardintos dalys, o jas tarsi įrėmina „Atsklanda“ ir „Poeto sugrįžimas“ pradžioje bei „Poeto atsisveikinimas“ ir „Užsklanda“ pabaigoje:

1. „Atsklanda“

2. „Poeto sugrįžimas“

3.    „Ruduo“4.    „Žiema“                                  Metų laikai

5.    „Pavasaris“

6.    „Vasara“

7. „Poeto atsisveikinimas“

8. „Užsklanda“

Oratorijos „Centones meae urbi“ fragmentas

O. Narbutaitė. Oratorija „Centones meae urbi“, „Pavasaris“: „Karaliaus pasveikinimas“

Onutė Narbutaitė

    Mindaugas Urbaitis (g. 1952) dažnai naudoja minimalizmo techniką, savo kūryboje išradingai perkuria kitų žinomų kompozitorių kompozicijas, stilių ir tai sėkmingai daro jau keletą dešimtmečių. Urbaitis yra sukūręs J. S. Bacho, G. Malerio, A. Bruknerio, R. Vagnerio ir kitų kompozitorių stiliaus kūrinių (stilizacijų).

Stilizacija galime laikyti ir jo „Lacrimosa“ mišriam chorui (1994). Taip pat pavadinta viena iš V. A. Mozarto Requiem dalių. Urbaitis chorui sukūrė savitą kompoziciją, kurioje iš pradžių girdime ramią, svajingą muziką, kuri tarsi paruošia vėliau pasirodysiančią tikrąją „Lacrimosa“.

M. Urbaitis. „Lacrimosa“

Moderniais sprendimais, aštriu ar racionaliu muzikos skambesiu pasižymi Šarūno Nako, Ryčio Mažulio, Gintaro Sodeikos kūriniai.

Mindaugas Urbaitis

M. Ubaičio baleto „Acid city“ akimirka

      Rytis Mažulis (g. 1961) savo kūryboje dažnai naudoja polifoniją. Jo kūriniai − tai daugiabalsės, dažnai kanono principu pagrįstos kompozicijos. Jose žavi kūrėjo racionalumas, gebėjimas apskaičiuoti. Nors kartu stebina ir kai kurios itin išradingos antraštės, pavyzdžiui, „Apstulbusi akis prarado amą“, „ajapajapam“, „Komos kanonas“. O kūrinys „Čiauškanti mašina“ dar devintojo dešimtmečio viduryje sukrėtė klausytojus savo aštriu skambesiu, dėl to visa naujoji kūrėjų karta pradėta vadinti „mašinistais“.

R. Mažulio muzikos stilių gerai atspindi kompozicija „Grynojo proto kritika“ (1992–1994). Tai vienos dalies kūrinys, kuriame visa muzikinė medžiaga susiejama į neperskiriamą monolitą. Pradžioje girdime pradinę melodiją, tačiau labai greitai pridedami ir kiti balsai, atkartojantys tą pačią melodiją. Kadangi balsų ir kartu melodijos atkartojimų yra labai daug (48), tai vyksta gana ilgai. Melodija parodoma įvairiose tonacijose, jos nuolatinis pakėlimas pustoniu aukštyn sudaro neišrištumo įspūdį ir sukuria įtampą. Ir tai nuolatos kartojasi. Pagrindinis kūrinio dramaturgijos sprendimas – balsų daugėjimas, muzikos „tirštėjimas“ ir vėl – mažėjimas, „skaidrėjimas“, kol lieka vienintelis, paskutinis melodijos motyvas.

Neįprastas šios kompozicijos atlikėjas – kūrinys parašytas 24 fortepijonams (kuriais skambintų 48 rankos). Kadangi surinkti tiek fortepijonų vienoje scenoje neįmanoma, tai R. Mažulis kūrinį „atliko“ kompiuteriu.

R. Mažulis. „Grynojo proto klavyras“

Rytis Mažulis

    Aštriu, nuolat kartojamu ir kartu šiek tiek populiariosios muzikos skambesį primenantis yra kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūrinys „Garso ontologija Nr. 2“ dviem fortepijonams.

G. Sodeika. „Garso ontologija Nr. 2“

XX a. pabaigoje lietuvių muzikoje dažnai naudojami elektroniniai instrumentai, pavyzdžiui, elektrinė violončelė, sintezatorius ir kt. Elektros prietaisais buvo bandoma keisti tradicinių instrumentų garsą arba į muzikinę kompoziciją sumontuoti įrašytus garsus. Kai kompozicija sumontuojama iš realių, ne muzikinių garsų, tokią muziką vadiname konkrečiąja muzika. Vienas tokių lietuviškų pavyzdžių – Tomo Juzeliūno „Telefonika“, sudaryta iš telefonų būdelėse esančių telefono aparatų garsų.

T. Juzeliūnas. „Telefonika“

Jauniausiai kompozitorių kartai, aktyviai kuriančiai ir eksperimentuojančiai, priklauso Raminta Šerkšnytė, Vytautas V. Jurgutis, Marius Baranauskas, Ramūnas Motiekaitis ir kt. Šių kūrėjų muzika labai įvairi – ir vokalinė, ir simfoninė, ir elektroninė.             

Gintaras Sodeika

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Trumpai (keliais sakiniais) apibūdinkite XX a. pabaigos lietuvių muziką.

2. Kurie lietuvių kompozitoriai kūrė muziką XX a. pabaigoje?

3. Palyginkite du kūrinius: O. Narbutaitės oratoriją „Centones meae urbi“ ir R. Mažulio „Grynojo proto klavyrą“.

4. Kokio stiliaus muziką kuria M. Urbaitis?

__________________________________________________________

Skaitiniai