1

	8. Aštuntojo−devintojo dešimtmečių lietuvių muzikos charakteristika. B. Kutavičiaus kūrybos braižas
	Septintajame dešimtmetyje, greta Juzeliūno, Balsio, formavosi neseniai mokslus baigusi nauja kompozitorių karta. Ji savo kūriniuose naudojo naujausias XX a. komponavimo technikas (serializmą, dodekafoniją, aleatoriką ir kt.). Tai buvo kompozitoriai Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras, Antanas Rekašius ir kt., kurie aktyviai kūrė ir vėlesniais dešimtmečiais. Aštuntajame dešimtmetyje imta daugiau kurti kamerinės muzikos, vengiama grandiozinių, pompastiškų kompozicijų. Buvo ieškoma naujų muzikos išraiškos priemonių ir kartu siekiama išsaugoti tautinės muzikos tradicijas. Devintajame dešimtmetyje daugiau atsigręžiama į pasaulio muziką. Lietuvių kompozitorių kūryboje atsiranda daugiau kitų tautų muzikos elementų (ypač indų), naudojami nauji garso išgavimo būdai (pradedami kurti kūriniai elektroniniams instrumentams, kaip papildomas garso šaltinis pasitelkiama magnetofono juosta). Toliau daugiau kuriama kamerinės muzikos. Tuo metu lietuvių muzikoje pasirodė nauja kompozitorių karta, kuriai priskiriami Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, Mindaugas Urbaitis, Jonas Tamulionis ir kt. Vėl pradedama kurti ir viešai atlikti bažnytinė muzika. B. Kutavičiaus kūrybos braižas
	Bronius Kutavičiaus (g. 1932) yra vienas įdomiausių dabarties lietuvių muzikos kūrėjų. Jo kūriniai, pasirodę ir sulaukę didelio susidomėjimo XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir atliekami įvairiuose festivaliuose, koncertuose, skamba užsienio salėse ir yra labai mėgstama klausytojų. Biografija. Kaip ir daugelis lietuvių kompozitorių, Kutavičius studijavo kompoziciją Lietuvos konservatorijoje (dabar − Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Dirbo mokytoju Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir dėstė kompoziciją konservatorijoje. Už savo kūrinius buvo ne kartą apdovanotas: Lietuvos SSR valstybine premija (1987 m., už oratorijų ciklą „Pasaulio medis“ ir operą „Strazdas – žalias paukštis“), Lietuvos nacionaline premija (1995 m., už ciklą „Jeruzalės vartai“), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV-ojo laipsnio kryžiumi (1999) ir ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2003). Sukūrė: 4 operas („Lokys“), oratorijų („Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“), kamerinės muzikos („Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir magnetofono juostai, „Mažasis spektaklis“ aktorei, 2 smuikams ir 2 fortepijonams, styginių kvartetas Nr. 2 Anno cum tettigonia („Metai su žiogu“), 4 kompozicijų ciklas „Jeruzalės vartai“).	Bronius Kutavičius Bronius Kutavičius
	Muzikos stilius. Kutavičiaus muzika pasižymi savitu stiliumi, persmelktu lietuvių liaudies muzikos intonacijų bei simbolinio mąstymo. Kūriniuose muzikos išraiškos priemonės naudojamos minimaliai, tarsi bijant pasakyti per daug, bet labai taikliai, tiksliai. Dažnai naudojama polifonija, minimalistinė technika, pasitelkiamos neįprasti atlikėjų ansambliai, ieškoma naujų garso išgavimo būdų. Oratorija „Magiškasis sanskrito ratas“, II dalis Oratorija „Magiškasis sanskrito ratas“, III d. Oratorija „Magiškasis sanskrito ratas“, VI dalis Kutavičius išgarsėjo savo oratorijomis bei kameriniais kūriniais.
	Oratorijos. B. Kutavičius oratorijose sukuria tam tikrą istoriją, nuotaiką, tarsi praskleidžia paslapties skraistę. Oratorijoje „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) solistei, chorui, ragams ir vargonams kuriama mistinė apeigų nuotaika. Ragai skelbia pagoniškos apeigos pradžią, pasirodęs choras garbina pagoniškuosius simbolius – ąžuolą, šventą kalną Medvėgalį ir kt. Choras juda salėje, tuo dar įtaigiau kurdamas apeigos įspūdį. Oratorijos pabaigoje vis garsiau choralinį epizodą grojantys vargonai simbolizuoja neišvengiamą krikščionybės atėjimą. Savitai „magiškas“ ir kūrinio užrašymas: B. Kutavičius muziką užfiksuoja neįprastai, lape grafiškai išdėstydamas penklines . Dalys: „Atėjimas“, IV. „Žioge žaliasai“, II. „Medvėgalio pagarbinimas“, III. „Gyvatės užkalbėjimas“, IV. „Ąžuolo pagarbinimas“, „Išėjimas“. Oratorija „Paskurinės pagonių apeigos“, II d. „Medvėgalio pagarbinimas“. Viršuje užrašyta ragų partija, centre – choro partijos ir išsidėstymas scenoje, apačioje – vargonų partija Oratorija „Paskurinės pagonių apeigos“, III d. „Gyvatės užkalbėjimas. Choras, išsidėstęs aplink klausytojus, dainuoja kanoną, o solistė dainuoja salės centre – tai matyti ir partitūroje Oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, IV dalis „Ąžuolo pagarbinimas“: ragų ir choro partijos B. Kutavičius. Oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (fragmentai) Pirmąsias keturias Kutavičiaus oratorijas įprasta jungti į ciklą, jas vadinant oratorijų tetralogija (tai reiškia, kad ciklas sudarytas iš keturių oratorijų). Ją sudaro: „Panteistinė oratorija“ (1970); „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978); „Iš jotvingių akmens“ (1983); „Pasaulio medis“ (1986).
	Kameriniai kūriniai. Įvairūs ir įdomūs yra B. Kutavičiaus kameriniai kūriniai. Kiekvienas sukurtas vis kitaip, pasitelkiant naujas atlikėjų sudėtis, įvairias muzikos formas ir technikas. Neįprastas buvo aktorės pasirinkimas vietoj dainininkės kūrinyje „Mažasis spektaklis“, o Styginių kvartete Nr. 2 Anno cum tetigonia („Metai su žiogu“) yra tiek pat taktų, kiek metuose dienų (365), o mėnesių kaitą ženklina netikėtai iš fonogramos pasigirstantys varpo dūžiai. Originalus B. Kutavičiaus kūrinys yra „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir magnetofono juostai (1975). Šis kūrinys skirtas M. K. Čiurlioniui (tais metais buvo pažymimos šio kompozitoriaus 100-osios gimimo metinės). Dedikacija (paskyrimas) lėmė ir visą kūrinį. Pagrindine tema pasirinkta Čiurlionio pamėgtos dainos „Beauštanti aušrelė“ melodija, tampanti visų variacijų tema. Įdomu tai, kad pirmiausia ši daina, dainuojama liaudies dainininkės, sklinda iš magnetofono juostos, o vėliau įstoję styginiai ją tarsi užgožia ir pradeda variacijas (iš viso 7). Variacijose vartojamos įvairios modernios kompozicijos technikos. Pabaigoje styginių partijoje pasigirsta dar vienos Čiurlionio mėgstamos dainos – „Bėkit, bareliai“ – melodija. Greta jos netrukus vėl iš magnetofono paleidžiamas dainavimas, tik jau ne dainininkės, bet viso mišraus choro. Skamba jau ne autentiška liaudies, bet Čiurlionio išdailinta, harmonizuota daina chorui „Beauštanti aušrelė“ (toks skirtingos muzikinės medžiagos sujungimas vadinamas koliažu). „Dzūkiškos variacijos“ – styginių įstojimas B. Kutavičius. „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir magnetofonui (fragmentas I) B. Kutavičius. „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir magnetofonui (fragmentas II)
	Klausimai ir užduotys 1. Trumpai apibūdinkite, kas keitėsi XX a. septintojo−devintojo dešimtmečių muzikoje? 2. Kokie kompozitoriai muziką pradėjo kurti dar septintajame dešimtmetyje? 3.Kokie kūrėjai priskiriami naujai kompozitorių kartai, pasirodžiusiai devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje? 4. Apibūdinkite B. Kutavičiaus kūrybinį stilių. 5. Kokias žinote Kutavičiaus oratorijas? 6. Kam dedikuotos Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ ir kaip šis paskyrimas išreiškiamas muzika? __________________________________________________________
	Skaitiniai Pirmas įspūdis apie muziką „Vaikystėj, kaip ir visus vaikus, sukrečia pasaulis, vėliau mane sukrėtė karas, dar vėliau – muzika, kai pirmą kartą išgirdau smuiką grojant gyvai. Toks mažas instrumentas ir tokios galimybės didelės. Dar karas tęsėsi, 1944 metais per Kalėdas į mūsų trobelę buvo užėję rusų kareiviai. Grojo smuiku, o kitas gitara, tiesiog iš fronto, su veltiniais, dar kvepiantys paraku. Jautėsi, kad jie labai trumpam nuo karo atitrūkę ir su didžiuliu malonumu šitą darė. Aš atbudau ir pasijutau kaip kitoj planetoj – taip mane sukrėtė tie garsai, nors jie grojo, atrodo, paprasčiausią rusišką romansą. Pradėjau zirzti, prašyti motinos, kad nupirktų smuiką. Už grūdus nupirko, už kelis maišus, ir aš pats išmokau labai greit tuo instrumentu groti. Aišku, kaip išmokau – kaimietiškus dalykus, kaimietišką repertuarą, kol paskui mane perlaužė mokytojas. Pradėjau keturiolikos metų, pavėluotai pagal šiuolaikinius dėsnius. Tai taip buvo su muzika, nežinau, kodėl dabar jau taip nebeveikia. Išgirsti didžiausius šedevrus – taip nepaveikia, kaip tada tas paprastas romansas, sugrotas smuiku ir gitara.“ (Gaidamavičiūtė, p. 161–162) Apie kūrybą Kaip yra sakęs kompozitorius Bronius Kutavičius, „kiekvienas kūrinys – tai ir maži atradimai sau pačiam, kurie veikė ir kitus darbus, pasitaikydavo ir nesėkmių, iš kurių mokiausi“ (Gaidamavičiūtė, p. 154). „Ieškodavau kiekvienam kūriniui savo rakto <...>. Sukurti nuotaiką minimaliom priemonėm – tokia pagrindinė užduotis. O kas tai yra minimalios priemonės? Tai atmetimas to, kas nereikalinga. Daugiažodiškumas niekada nebuvo mano kūrybinis principas. Vėliau braižas grynėjo, prasmės atžvilgiu tapo labiau sukauptas.“ (Gaidamavičiūtė, p. 159) Apie muzikos rašymą Paklaustas, ar sunkiai rašo muziką, atsakė: „Ganėtinai. Labai sunku – sunku atrast, sunku įeit į kūrinį. Kai jau būni maždaug įpusėjęs ar perėjęs į antrą pusę – tada jau aiškiau. Didžiausios kančios, kol pradedi, nors jau žinau, kokia bus forma, kokio ilgumo kūrinys, galbūt kokia dermė bus. Bet kai reikia pradėti įgyvendint, tas raktas būna labai neaiškus. Penkiolika dvidešimt variantų tai tikrai apmąstai, kol atrandi tą tikrąjį, pats įvertini, užrašai, toliau mažiau ir pastangų bereikia. Sunkiausia pradžia – taip turbūt kiekvienam žmogui.“ (Gaidamavičiūtė, p. 166) „Mano truputį kitas principas – aš tikiu įkvėpimu. Jeigu to įkvėpimo nėra – tai nebandau rašyti. Skaitau, žiūriu filmą, o to įkvėpimo kuo tolyn, tuo mažyn. Bet kai rašai muziką, įkvėpimas turi būti, turi išgirsti. Kai išgirsti – ant vienos kojos šokinėji, aha! − idėją jau turi. O jeigu idėją turiu, tai ir kūrinį kišenėj turiu, nesvarbu, ar jis vėliau, ar anksčiau bus parašytas. O paskui jau atsiranda mažos idėjos kūrinio viduje – čia vėlgi kūrybinis džiaugsmas, kurio man niekas neišmuš, nes tai įkvėpimo padiktuota. Vadinasi, aš atsitiktinumu labiau tikiu negu darbu, nes tų atsitiktinumų milijonai visokių – tai tas, tai tas, trekšt šakelė kokia, tai ritmas koks pasigirsta.“ (Gaidamavičiūtė, p. 156) Paklaustas, ar nė karto nesuabejojo savo pašaukimu būti kompozitoriumi, B. Kutavičius pasakojo: „Kad be garso aš nebegaliu. Jeigu nėra aplink muzikos – pats dainuoju, vaikas būdamas mėgdavau groti. Profesionalumas nesunaikino manyje pomėgių, kaip kad dažnai atsitinka. Jeigu į mane pasižiūrėtų kas iš šalies kur nors kaime – pamanytų, kad didžiausias mėgėjas, koks choro veteranas esu. <...> Dirbdamas kokį ūkio darbą, pavyzdžiui, tašydamas ar kaldamas, visuomet klausausi radijo. Bet tai nėra fonas – klausau, pakritikuoju. Nesvarbu, kad kritikuoju, bet man reikalinga ta muzika, aš joje gyvenu – man baisu be garso.“ (Gaidamavičiūtė, p. 144)