1

7. Stiliaus pokyčiai lietuvių septintojo dešimtmečio muzikoje

(E. Balsys, J. Juzeliūnas)

Septintajame dešimtmetyje šiek tiek keitėsi Sovietų Sąjungos politika – buvo leista visose gyvenimo srityse taikyti naujoves, modernesnes technologijas. Todėl lietuvių muzikoje atsirado modernesnė muzikos kalba, pradėtos vartoti įvairios XX a. muzikos technikos (serializmas, dodekafonija, aleatorika, koliažas ir kt.). Lietuvių kompozitoriai savo kūriniuose derino liaudies muzikos elementus ir naujausias komponavimo technikas.

Pirmieji naujesnės muzikos elementus pradėjo vartoti Eduardas Balsys ir Julius Juzeliūnas.

Eduardas Balsys ir Julius Juzeliūnas (apie 1953 m.)

Eduardas Balsys (1919−1984) − lietuvių kompozitorius, pedagogas. Dėstė kompoziciją Lietuvos konservatorijoje, buvo kompozicijos katedros vedėjas. Kūrė įvairių žanrų muziką. Pradėjo naudoti modernistines komponavimo technikas (atonalumą, serializmą, dodekafoniją).

Sukūrė oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“, baletą „Eglė žalčių karalienė“, operą „Kelionė į Tilžę“, 2 koncertus smuikui ir orkestrui, koncertą smuikui solo, „Dramatines freskos“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui ir kt.

Ypač svarbus E. Balsio Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 (1958), jis buvo vienas pirmųjų kūrinių, vėl įtvirtinusių modernumą lietuvių muzikoje.

Tai 4 dalių kūrinys, kuriame jau jaučiami modernesnės muzikos siekiai. Čia persipina lietuvių liaudies dainų („Voverėlės“ tema II dalyje) ir kartu Lotynų Amerikos šokio rumba intonacijos, muzika koncentruota ir įspūdinga.

E. Balsys. Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2, I dalis

E. Balsys. Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2, II dalis

Eduardas Balsys

Lietuvoje ir kitose šalyse tuo metu dažnai buvo atliekama oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1969). Šis kūrinys skirtas berniukų chorui (buvo parašytas chorui „Ąžuoliukas“), 2 fortepijonams, kontrabosui ir mušamiesiems. Tai modernus kūrinys apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, kai vokiečiai atakuoja vaikų stovyklą.

Kitas garsus E. Balsio opusas – baletas „Eglė žalčių karalienė“, sukurtas 1960 m. Jis pagrįstas lietuvių legenda apie Baltijos jūroje gintaro rūmuose gyvenusią Jūratę ir žvejį Kastytį. Baletas sudarytas iš įvairių numerių, gausu šokių, ypač spalvinga orkestruotė. Kai kurie numeriai paties kompozitoriaus vėliau buvo perdirbti – pritaikyti smuikui ir fortepijonui atlikti.

E. Balsys. Baletas „Eglė žalčių karalienė“: „Drebulytė – išdykėlė“

Julius Juzeliūnas (1916−2001) − lietuvių kompozitorius, pedagogas. Jaunystėje mokėsi groti vargonais ir altu. Kompoziciją studijavo Kauno konservatorijoje pas J. Gruodį. Po studijų Leningrado (Sankt Peterburgo) konservatorijoje ilgą laiką dėstė kompoziciją Lietuvos konservatorijoje. Jo mokiniai buvo daug dabartinių žymių lietuvių kompozitorių (O. Narbutaitė, R. Mažulis ir kt.).

Muzikos stilius. Jaunystėje kūrė romantinę muziką, vėliau jo kompozicijos darėsi modernesnės. Jos persmelktos lietuvių liaudies dainų intonacijomis bei ritmika. Buvo susidomėjęs įvairių tautų liaudies muzika (ypač Afrikos tautų ir indų). Mėgo kurti didelės apimties kompozicijas.

Sukūrė 2 operas („Sukilėliai“, „Žaidimas“), baletą „Ant marių kranto“, daug simfoninės muzikos – 6 simfonijas (Nr. 5 „Lygumų giesmės“, Nr. 6 „Patarlių simfonija“); 4 styginių kvartetus, sonatą balsui ir vargonams „Melika“, vokalinės muzikos.

Simfoninė muzika yra svarbiausia J. Juzeliūno kūrybos sritis. Simfonijos, koncertai, poemos ir siuitos – muzika orkestrui ypač traukė kūrėją.

Vienas žymiausių J. Juzeliūno kūrinių yra simfoninė siuita „Afrikietiški eskizai“ (1961). Kompozitorius lankėsi Afrikos šalyse, domėjosi jos tautų muzika ir sumanė parašyti baletą afrikietiška tematika. Tiesa, baleto taip ir nesukūrė, bet iš jau sukurtų ryškiausių fragmentų sudarė penkių dalių siuitą, kurioje labai išraiškingai piešiami Afrikos vaizdai. Kūrinys pasižymi labai spalvinga orkestruote, melodika bei dinamiška ritmika. Siuitos dalys: 1. „Eisena“, 2. „Irkluotojų daina“, 3. „Merginų šokis“, 4. „Azandų vaizdelis“, 5. „Šventė“.

Julius Juzeliūnas

I dalis „Eisena“. Tai nuoseklus, vaizdingas artėjančios didelės eisenos muzikinis paveikslas. Klausytojas tarsi mato tą galingą artėjimą, žmonių minią, kurioje greta žengia ir drambliai ir kiti Afrikos gyvūnai. Įtampa nuolat auga, palaipsniui pereinama nuo piano iki fortissimo, orkestro partija tirštėja ir viskas „auginama“. Nenutrūkstamai skamba mušamųjų atliekamos ritminės grupės, dar labiau sustiprinančios afrikietiškumo įspūdį. (Ši dalis savo dramaturgija šiek tiek primena prancūzų kompozitoriaus M. Ravelio „Bolero“.)

J. Juzeliūnas. „Afrikietiški eskizai“, I d. „Eisena“

Tuo metu, kai kūrinys buvo sukurtas (1961), jis stebino netikėta tematika (Afrikos motyvų lietuvių muzikoje iki tol nebuvo) ir nauja, modernia, spalvinga muzikos stilistika. Dabar siuita „Afrikietiški eskizai“ išlieka vienu populiariausių lietuviškų simfoninių kūrinių.

Klausimai ir užduotys

1. Kokių žanrų simfoninę muziką kūrė V. A. Mocartas?

2. Kokie pakitimai įvyko XX a. septintojo dešimtmečio lietuvių muzikoje?

3. Papasakokite apie E. Balsio kūrybą.

4. Kokią muziką kūrė J. Juzeliūnas?

5. Kuo įdomūs yra J. Juzeliūno „Afrikietiški eskizai“? Koks tai kūrinys?

__________________________________________________________

Skaitiniai

J. Juzeliūno Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės“

Šis kūrinys sukurtas 1982 m. moterų chorui ir styginių orkestrui. Tai kūrinys, kuriame persipina lietuvių liaudies muzikos ir profesionalios moderniosios muzikos tradicijos. Iš liaudies muzikos kompozitorius perėmė būdingas intonacijas, ritminius motyvus ir garsažodžius. Vietoj įprasto žodinio teksto Juzeliūnas sumontavo tekstą iš lietuvių liaudies dainose naudojamų garsažodžių: „sėdauto“, „lylio“, „ratilio“ ir kt. Šie žodžiai jau seniai prarado savo prasmę, ir mes nežinome, ką jie anksčiau reiškė. Bet jie puikiai tinka paties lietuviškumo įspūdžiui sukurti – tarsi girdime liaudies dainų atgarsį.

Pati simfonija gana neįprasta. Neįprasta yra atlikėjų sudėtis, nes vietoj simfoninio pasirenkamas tik styginių orkestras. Be to, pasitelkiamas moterų choras, kuris simfonijose itin retas. Pati simfonija skamba moderniai – gausu disonansų, nedidelių motyvų motoriško kartojimo. Tai dviejų dalių kūrinys. Dalys kontrastingos: I d. „Sodauto“ lėta, rami, tarsi daugiabalsė sutartinė, čia svarbiausia melodija; II d. „Kalnuti“ aktyvi, greita, motorinio ritmo.

J. Juzeliūnas. Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės“, I d. „Sėdauto“ (fragmentas)

J. Juzeliūnas. Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės“, II d. „Kalnuti“ (fragmentas)