6. XX a. Penktojo−šeštojo dešimtmečių Lietuvos muzika (B. Dvarionas, S. Vainiūnas, V. Klova)

     Tai buvo sudėtingas laikotarpis lietuvių muzikai, ir kartu visai Lietuvos kultūrai. Antrasis pasaulinis karas gerokai pakeitė mūsų šalies kultūros situaciją. Sovietų (1940), vokiečių (1941–1944) ir vėl sovietų (nuo 1944 m.) okupacijos pristabdė muzikinio gyvenimo tempą. Po Antrojo pasaulinio karo muzikinis Lietuvos gyvenimas labai keitėsi. Didelė dalis muzikų emigravo į JAV, tarp jų ir kompozitoriai (V. Bacevičius, J. Kačinskas V. Jakubėnas, K. V. Banaitis, ir kt.). Tuo laikotarpiu mirė S. Šimkus, J. Gruodis.

Po karo daugelis muzikos įstaigų (konservatorija, operos teatras) buvo perkeltos iš Kauno į Vilnių. Muziką kūrė Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas, Julius Juzeliūnas, Eduardas Balsys, Vytautas Klova. Kompozitorių kūryba buvo prižiūrima ir vertinama to meto sovietinės valdžios, todėl reikėjo laikytis tam tikrų reikalavimų. O reikalaujama buvo kurti nesudėtingą, „liaudžiai suprantamą“ muziką, tad lietuvių kompozitoriai vėl turėjo kurti romantinio stiliaus kūrinius (toks stilius vyravo maždaug iki 1960 m.).

Du kūrėjai, kurie penktuoju−šeštuoju dešimtmečiais pagarsėjo kaip kompozitoriai, buvo Balys Dvarionas ir Stasys Vainiūnas. Juos daug kas sieja: abu gimė ir augo Latvijoje, abu svajojo tapti pianistais ir jais tapo, mokė skambinti fortepijonu Lietuvos konservatorijoje. Taip pat abu mokėsi kompozicijos ir pradėjo kurti muziką.

    Balys Dvarionas (1904−1972) − kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas. Jaunystėje išpopuliarėjo kaip pianistas, daug koncertavo, mokė skambinti fortepijonu Kauno konservatorijoje. Vėliau susidomėjo dirigavimu, dirigavo Kauno radiofono, Vilniaus filharmonijos orkestrams. Antrojo pasaulinio karo metais ėmė daugiau kurti.

Sukūrė: operą „Dalia“, baletą „Piršlybos“, koncertų fortepijonui, smuikui, dainų („Žvaigždutė“), elegiją smuikui ir fortepijonui „Prie ežerėlio“, fortepijoninių kūrinių (pjesių ciklai „Žiemos eskizai“, „Mažoji siuita“, „12 pjesių“). 

Muzikos stilius. B. Dvariono muzika romantinė. Naudojo lietuvių liaudies dainų melodijas. Jo kūrinių melodijos dainingos, dažnai lengvai įsimenamos. Daug Dvariono kūrinių tapo labai populiarūs.

B. Dvarionas. „Mažoji siuita“ fortepijonui: Valsas

B. Dvarionas. Opera „Dalia“: Dalios arija

B. Dvarionas. Opera „Dalia“: Skudučio baladė

Balys Dvarionas

Balys Dvarionas – dirigentas

     Stasys Vainiūnas (1909−1982) − pianistas, kompozitorius ir pedagogas. Vainiūnas buvo pirmasis lietuvių pianistas tarptautinio konkurso laureatas (Vienoje, 1931), buvo Lietuvos konservatorijos fortepijono klasės profesorius. Gimė ir augo Latvijoje, studijavo Rygos konservatorijoje. Vėliau apsigyveno Lietuvoje, buvo Lietuvos konservatorijos fortepijono klasės profesorius.

Kūrė daugiausia fortepijoninę muziką: 4 koncertai fortepijonui ir orkestrui, daug pjesių, pjesių ciklų. Dar sukūrė simfoninės muzikos kūrinių.

Muzikos stilius. Pirmosios kompozicijos sukurtos impresionistiniu stiliumi (fortepijoninių pjesių ciklas „Vabzdžių siuita“). Vėliau rašė romantinę muziką (koncertas fortepijonui Nr. 2), bandė kurti ir labiau modernistines kompozicijas.

„Mažoji vabzdžių siuita“ fortepijonui sukurta 1940 m. Ją sudaro keturios trumpos ir labai taikliai vabzdžius muzikos garsais pamėgdžiojančios pjesės: 1. „Uodas“, 2. „Drugelis“, 3. „Žiogas“ ir 4. „Vapsva“. Pirmą kartą ją atliko pats kompozitorius, ir vėliau savo koncertuose dažnai skambinęs šią siuitą.

Stasys Vainiūnas

Stasys Vainiūnas koncertuoja

S. Vainiūnas. „Mažoji vabzdžių siuita“ fortepijonui: „Žiogas“

S. Vainiūnas. „Mažoji vabzdžių siuita“ fortepijonui: „Vapsva“

   Vytautas Klova (g. 1926), lietuvių kompozitorius išgarsėjęs kaip operų kūrėjas. Sukūrė net šešias operas, iš kurių ypatingai populiari tapo opera „Pilėnai“ (1955). Tai romantinio stiliaus opera, pagrįsta istoriniu siužetu apie lietuvių kovas su kryžiuočiais. Kompozitorius muzikos garsais vaizduoja dvi priešingas stovyklas: Pilėnų gyventojus ir kryžiuočius. Be to, operoje randame ir lyriškų scenų, plėtojama meilės tema.

Trumpas operos siužetas. Pilėnų kunigaikštis Margiris turi dvi dukras: Eglę – tikrąją dukterį ir Mirtą – augintinę, kadaise jo žmonių nužudyto išdaviko dukterį. Eglė myli kunigaikštį Rūtenį, o Mirta – narsiausią pilies karį Ūdrį. Atvykęs pas Margirį, kryžiuočių pasiuntinys Ulrichas gundo kunigaikštį sukilti prieš Gediminą. Be to, jis atskleidžia Mirtai jos kilmės paslaptį, klastingai ir melagingai kaltindamas Margirį nužudžius jos tėvą ir taip įžiebdamas jos širdyje keršto troškimą. Kai pilin atvyksta Eglės sužadėtinis Rūtenis ir pilėniečiai švenčia jų sužadėtuves, Mirta išveda kryžiuotį iš pilies slaptuoju požemiu. Juos paveja Ūdrys, kurį Ulrichas sužeidžia ir pabėga su Mirta į kryžiuočių stovyklą. Sužinojusi, kad jos tėvas buvo išdavikas, Mirta skaudžiai tai išgyvena ir supranta esanti nusikaltusi. Deja, per vėlai. Pastebėjęs, kad Mirta nebenori padėti kryžiuočiams, o, be to, jos pagalba jau ir nereikalinga, Ulrichas ją nužudo. Nors ir didvyriškai kaunasi pilėniečiai su žymiai pajėgesniu priešu, tačiau jų jėgos senka. Margiris įsako uždegti pilį. Seneliai, moterys, vaikai, paskutiniai kariai didinga rūsčia eisena žengia į laužą: „Verčiau mirtis, negu vergovė!“ (pagal Iš lietuvių muzikinės, p. 200).

V. Klova. Opera „Pilėnai“: Ūdrio daina

Vytautas Klova

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Kas vyko XX a. penktojo−šeštojo dešimtmečių lietuvių muzikoje?

2. Išvardinkite, kuo panašūs Dvariono ir Vainiūno likimai?

3. Kokio stiliaus muziką kūrė B. Dvarionas? Ką jis sukūrė?

4. Kokia yra S. Vainiūno muzika?

5. Kuo žymus kompozitorius V. Klova?

__________________________________________________________

Skaitiniai  

Apie Balį Dvarioną plačiau

Tapti muziku buvo mano jaunų dienų svajonė. Ją pagimdė pati aplinka, kurioje gimiau ir užaugau. Gausioje mūsų šeimoje (joje buvau dešimtas vaikas) nebuvo vakaro, kad neskambėtų muzika: vyresniųjų brolių ir seserų keturiomis rankomis skambinamos Bethoveno simfonijos, gražų balsą turėjusio brolio Bronislovo dainuojamos Šuberto, Šumano dainos... Sako, kad jau būdamas trejų ketverių metų, skambinau fortepijonu; o ir pats prisimenu tą džiaugsmą, kai po dvejų metų, pažinęs natas, galėdavau paskambinti tai, kas man patinka. Muzika tapo man patraukliausiu dalyku, būtinybe. Nebūčiau įsivaizdavęs, kaip galima be jos gyventi.

Mano estetiniai idealai susiformavo XIX a. romantizmo aidų veikiami, aš tikiu muziko pašaukimu skleisti grožį, gėrį, harmoniją, auklėti žmogų, pakelti jį virš kasdienybės.

Balys Dvarionas

      Šeima

Gimė Balys Dvarionas 1904 m. birželio 6 d. Liepojoje (Latvijoje), gausioje vargonininko ir muzikos instrumentų meistro Dominyko Dvariono šeimoje. Dvarionų šeimoje muziką mėgo visi: net septyni iš vienuolikos vaikų tapo muzikais.

Kompozitoriaus B. Dvariono šeimoje taip pat visi buvo profesionalūs muzikai. Kompozitoriaus žmona pianistė Aldona Dvarionienė (1907–1982) buvo Lietuvos konservatorijos docentė. B. Dvariono vaikai taip pat žymūs atlikėjai ir pedagogai – pianistė Aldona Dvarionaitė (1939–2000), Lietuvos konservatorijos docentė, ir smuikininkas Jurgis Dvarionas (g. 1943), Lietuvos konservatorijos profesorius. Kompozitoriaus vaikaičiai – pianistas Justas Dvarionas ir smuikininkė Aistė Dvarionaitė – taip pat pasirinko muziko profesiją.

     Pianistas

Kaip pianistas B. Dvarionas pradėjo koncertuoti 1924-aisiais. Amžininkų teigimu, „B. Dvarionas skambino tauriai, jautriai ir natūraliai, be smulkaus detalizavimo, giliai psichologiškai įsijausdamas į kūrinio interpretacijos esmę“. B. Dvarionas turėjo nedidelę ranką, negalėjo apimti plačių akordų. Dėl to kartais darydavo kūrinių transkripcijas arba vienos rankos partiją kartais perimdavo kita ranka, ilgus vienos rankos pasažus mėgdavo skambinti pakaitomis abiem rankomis.

Dažnai B. Dvarionas koncertuodavo su kitais atlikėjais – smuikininku Aleksandru Livontu, violončelininku Povilu Berkavičium ir kitais. Iš užsienio atvykusiems solistams akompanuoti dažniausiai kviesdavo Dvarioną, nes jis greičiausiai prisitaikydavo, puikiai skaitė iš lapo.

      Kompozitorius

Kai Alfredas Kalninis, žymiausias latvių kompozitorius ir vargonininkas, mano mokytojas Liepojoje, pasakė mano tėvams, kad turiu duomenų kompozicijai ir reikėtų pasirūpinti pakliūti pas J. Vytuolą (kompozitorių, ilgametį Rygos konservatorijos rektorių), negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Kas? Nejaugi aš? Negi iš tiesų galėčiau kurti muziką? Juk tik dievams – Haidnui, Mocartui, Bethovenui – tai tebuvo prieinama...

Dvariono muzika yra iš esmės romantinio stiliaus. Gausiai prisodrinta lietuvių liaudies muzikos intonacijų, ji pasižymi jausmingumu, nuoširdumu, ryškiais vaizdiniais. B. Dvariono kūrybai būdingas improvizaciškumas, spontaniškumas, kartais – eskiziškumas, kadangi kompozitorius niekada nestokojo muzikinių minčių, mėgo ir sugebėjo jas efektingai pateikti, tačiau ištisinis temų vystymas B. Dvariono kūriniuose rečiau sutinkamas. Pati populiariausia šio kompozitoriaus kūrybos sritis yra fortepijoninės miniatiūros. B. Dvariono pjesės yra svarbi pianistų pedagoginio repertuaro dalis.

      Dirigentas

Balio Dvariono debiutas prie dirigento pulto įvyko 1931 m. balandžio 28 d. Debiutui jis „pasirinko A. Dvorako V simfoniją ir P. Čaikovskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui b-moll. Solistu pasikvietė savo buvusį profesorių – įžymųjį pianistą E. Petrį. Dirigavo gerai pasirengęs, kritikos buvo įvertintas palankiai. Po to sekė labai greita pažanga – su kiekvienu koncertu jis tartum peršokdavo kelias „pradedančiojo dirigento“ pakopas. Orkestras iš karto pajuto, kad prieš jį stovi ne pirmuosius žingsnius žengiąs naujokas, bet tikras šeimininkas, gerai išmanantis savo reikalą, kuris yra tiesiog gimęs dirigentu“.

1934 m. Dvarionui buvo patikėtas konservatorijos studentų, o 1935 m. − ir Radiofono simfoninis orkestras. Balys Dvarionas buvo vienas pirmųjų menininkų, grįžusių dirbti į sugrąžintą Vilnių. 1939 m. jis kartu su architektu Vytautu Žemkalniu organizavo Vilniuje simfoninį orkestrą. Tai buvo iš tiesų sudėtingas darbas, nes kaip prisimena amžininkai, „muzikantus teko surankioti iš įvairių kampų, jie buvo labai nevienodai pasirengę, įvairių tautybių – lietuviai, rusai, baltarusiai, lenkai, žydai, totoriai“. Dvarionas čia pasireiškė kaip puikus organizatorius bei kūrybinga asmenybė: „Darė viską lengvai, lyg juokais, stengėsi kalbėti su kiekvienu muzikantu jo gimtąja kalba, sukurti pakilią kūrybinę atmosferą. Jis mokėjo su visais surasti kontaktą, jo nuoširdumas patraukdavo, visi jį laikė ‚savo žmogumi‘.“

Vėliau Dvarionas buvo Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro dirigentas, Lietuvos operos ir baleto teatre dirigavo savo paties sukurtą operą „Dalia“.

      Mokytojas

Svarbi B. Dvariono veiklos sritis – pedagoginė veikla. 1926 m. pradėjęs dėstyti Kauno muzikos mokykloje, šią mokyklą perorganizavus tapo Kauno konservatorijos, o vėliau ir Lietuvos konservatorijos profesoriumi. Pedagoginį darbą jis dirbo beveik pusę amžiaus – iki pat mirties, ir garsėjo kaip labai paprastas, nuoširdus žmogus, niekada neatsisakantis padėti jaunam pianistui ar pedagogui.

Kaip teigė B. Dvariono mokinys dirigentas Rimas Geniušas, Profesorius kreipdavo dėmesį daugiausia į muzikos turinį, nuotaiką, stilių, garso charakterį, kulminacijas, dramaturgiją. Mokėjo sužadinti mokinių fantaziją vaizdingais palyginimais – čia jam atrodydavo, kad riaumodamas įsiveržia įsiutęs liūtas, čia klausdavo, ar jauti rožės aromatą, čia matydavo iš už debesų išplaukiantį jauną mėnulį. Tačiau vienu svarbiausių dalykų atliekant kūrinį B. Dvarionas laikė tikslų autoriaus teksto išpildymą. Profesorius sakydavo: Muzikoje nereikia nieko išgalvoti, reikia tik į ją įsiklausyti, priartėti prie autoriaus minčių ir jausmų, o ne „susidoroti“ su kūriniu.

B. Dvarionas garsėjo kaip žmogus, kuris domėjosi įvairiomis gyvenimo sritimis ir savo mokinius skatino muzika domėtis plačiau. Savo mokinius profesorius B. Dvarionas skatino domėtis ne tik fortepijonine, bet ir simfonine, operine, kamerine literatūra. Labai dažnai, skambindamas ir liepdamas atspėti temas iš neseniai koncertuose atliktų simfonijų, tikrindavo, ar mokinys lanko koncertus, ar pažįsta muziką. Ir savo paties pavyzdžiu skatino nesiriboti vien fortepijono specialybe.