5. Tarpukario Lietuvos muzikos situacija, muzikos kūrėjai (J. Gruodis, V. Bacevičius)

Tarpukario Lietuvoje (1918–1940) muzikinis gyvenimas labai suaktyvėjo, atsirado savos, lietuviškos muzikos ir atlikėjų poreikis. Praradus Vilnių, pagrindinis muzikinis gyvenimas vyko laikinojoje sostinėje – Kaune.  

Steigėsi muzikos mokyklos:

1919 m. J. Naujalio iniciatyva Kaune įkurta muzikos mokykla. 1920 m. ji tapo valstybine, o 1933 m. perorganizuota į Kauno konservatoriją,

1925 m. įkurta Klaipėdos muzikos mokykla (įkūrėjas – Stasys Šimkus).

Kauno muzikos mokykla

Pirmasis operos teatro spektaklis – G. Verdi „Traviata“

     Koncertinis gyvenimas.

Svarbiu Lietuvos muzikos centru tapo 1920 m. Kaune įkurtas operos teatras (veikė tame pačiame pastate su Dramos teatru, o kartu jie buvo vadinami Valstybės teatru). Pirmasis spektaklis įvyko 1920 m. gruodžio 31 dieną. Buvo atlikta G. Verdi opera „Traviata“. 1925 m. teatre įkurta baleto trupė. Teatre buvo statomos įv. kompozitorių ir stilių operos. 1933 m. čia sceną išvydo ir lietuviškieji veikalai – Jurgio Karnavičiaus opera „Gražina“, pirmieji lietuviškieji baletai: Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Vytauto Bacevičiaus „Šokio sūkuryje“ ir Balio Dvariono „Piršlybos“.

Be to, 1926–1940 m. veikė Kauno radiofono orchestras, nuolat koncertuodavo konservatorijos studentai. Į Kauną koncertuoti atvykdavo ir užsienio muzikai.

    1924 m. Kaune surengta pirmoji visos Lietuvos dainų šventė. Joje dalyvavo 77 chorai (apie 3000 dainininkų). Tarpukarį dainų šventės dar buvo surengtos 1928 ir 1930 m..

   Muzika Vilniuje. Lenkijai okupavus Vilnių, čia veikė lenkų muzikos organizacijos, veikė Karlovičiaus konservatorija, Žydų muzikos institutas. Lietuvių kultūrinis gyvenimas telkėsi daugiausia lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lietuvai atgavus Vilnių (1939), čia pamažu ėmė plėtotis lietuviškas muzikinis gyvenimas. Buvo įkurtas Miesto simfoninis orkestras (dabar – Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras).

Valstybės teatras (apie 1925 m.)

Pirmoji Dainų šventė (1924 m.)

   Tarpukario Lietuvos žymiausi kompozitoriai: Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Kazimieras Viktoras Banaitis, Vladas Jakubėnas, muziką tebekūrė Juozas Naujalis. Itin modernūs Jeronimo Kačinsko ir Vytauto Bacevičiaus kūriniai.

   Juozas Gruodis (1884–1948) − kompozitorius, dirigentas, pedagogas. Studijavo kompoziciją Leipcigo konservatorijoje. Grįžęs dirigavo Kauno operoje, dirbo muzikos mokykloje. Jam vadovaujant, mokykla tapo konservatorija. Gruodis joje įkūrė kompozicijos klasę. Jo mokiniai buvo J. Juzeliūnas, V. Klova ir kt. J. Gruodis laikomas lietuvių kompozicijos mokyklos pagrindėju.

Sukūrė baletą „Jūratė ir Kastytis“, simfoninės muzikos (simfoninis paveikslas „Rudenėlis“, Simfoninės variacijos lietuvių liaudies dainų temomis), styginių kvartetą, sonatą smuikui ir fortepijonui, kūrinių fortepijonui, dainų balsui ir fortepijonui („Aguonėlės“, „Rugiagėlės“, „Alyvos“, „Pavasario naktis Berlyne“) ir chorui („Žvejai“, „Žiema“).

Muzikos stilius. Gruodžio kūriniai pasižymi veržlumu, energingumu, nors yra nemažai subtilios lyrikos pavyzdžių. Muzikoje kompozitorius derino romantinį stilių, kai kurias modernizmo elementus bei lietuvių liaudies muzikos intonacijas. J. Gruodis iš romantikų perėmė kai kurias muzikos išraiškos priemones, polinkį į programiškumą, laisvą formos traktuotę, siekius iškelti savo tautos nacionalinės muzikos bruožus. Kaip rašė muzikologas Algirdas Ambrazas, „nacionalinis savitumas nėra tik vienas iš daugelio J. Gruodžio kūrybos bruožų, bet išreiškia pačią jo stiliaus esmę“ (Ambrazas, 1981, p. 234).

J. Gruodis. Pjesė fortepijonui „Lietuvoje“

J. Gruodis. Baletas „Jūratė ir Kastytis“: Adagio

J. Gruodis. Sonata smuikui ir fortepijonui, IV d.

J. Gruodis. Daina „Aguonėlės“ balsui ir fortepijonui

Apie 1930-uosius metus lietuvių muzikoje atsirado modernesnių muzikos kūrinių. Tai pastebima dar Gruodžio kūryboje, tačiau itin modernią muziką kūrė kompozitoriai Vytautas Bacevičius ir Jeronimas Kačinskas. Jie ne tik kūrė, bet ir skatino klausytojus suprasti, kad Europos koncertų salėse jau senokai skamba būtent modernioji muzika. Vytautas Bacevičius 1938 m. rašė: 

Juozas Gruodis 

Juozas Gruodis – konservatorijos direktorius

    Vytautas Bacevičius (1905–1970) buvo pianistas virtuozas, kompozitorius ir muzikas visuomenininkas. Gimė Lodzėje (Lenkija). Pirmasis būsimo kompozitoriaus muzikos mokytojas buvo tėvas. Baigė Lodzės ir Paryžiaus Rusų konservatorijas (fortepijono ir kompozicijos specialybes). Grįžęs į Lietuvą 1931 m., V. Bacevičius dėstė Kauno muzikos mokykloje, konservatorijoje, kartu su kitais leido žurnalus „Muzikos barai“, „Muzika ir teatras“. 1939 m. Bacevičius išvyko koncertuoti į Pietų Ameriką. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kompozitorius į Lietuvą negrįžo. 1940 m. apsigyveno Niujorke (JAV). Ten dėstė, vedė pamokas, rašė straipsnius, skaitė paskaitas.

Sukūrė pirmąjį lietuvišką koncertą fortepijonui ir orkestrui (iš viso sukūrė 4), vieną pirmųjų lietuviškų baletų „Šokio sūkuryje“ (1933 m.), 6 simfonijas, „Elektrinę poemą“ simfoniniam orkestrui, daug kūrinių fortepijonui.

Vytautas Bacevičius

Muzikos stilius modernus. Iš pradžių kūrė romantines, vėliau impresionistinio stiliaus kompozicijas, kol galiausiai susižavėjo ekspresionizmu bei XX a. prancūzų kompozitorių muzika. Tarpukariu jo muzika nebuvo itin mėgstama (tam tikrą šurmulį sukėlė „Elektrinės poemos“ atlikimas), tačiau dabar Bacevičius vertinamas kaip vienas įdomiausių lietuviškos muzikos kūrėjų.

V. Bacevičius. „Elektrinė poema“ simfoniniam orkestrui (fragmentas)

Vytautas Bacevičius

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Kur ir kodėl vyko pagrindinis tarpukario Lietuvos muzikinis gyvenimas?

2. Kas naujo tuo metu įvyko Lietuvos muzikiniame gyvenime?

3. Kokie lietuvių kompozitoriai kūrė muziką tarpukario laikotarpiu?

4. Kokia yra J. Gruodžio muzika? Ką jis sukūrė?

5. Kokio stiliaus kūrinius kūrė V. Bacevičius?

__________________________________________________________

Skaitiniai  

Juozo Gruodžio baletas „Jūratė ir Kastytis“

Didžiausias sceninis J. Gruodžio kūrinys – vienaveiksmis baletas „Jūratė ir Kastytis“ (1933), sudarytas iš trijų paveikslų. Baleto libretą, pagrįstą Maironio to paties pavadinimo balade, parašė dainininkė Marija Lipčienė.

Trumpas siužetas. „Pagal veiksmo vietos pasikeitimus baletas suskirstytas į tris paveikslus. (Sceninėje praktikoje II ir III paveikslas būdavo atliekami be pertraukos, o pats baletas kartais vadinamas dviejų veiksmų.) I paveikslo vieta – pajūris ties Palanga. Kastyčio motina ir kelios mergaitės laukia grįžtančių iš žūklės žvejų. Sutiktuvės ir jaunimo pasilinksminimo scena. Kastytis žaidimuose nedalyvauja, draugams pasakoja, kad jį kankina kažkoks ilgesys. Visiems išsiskirsčius, jis neina su motina namo, bet lieka svajoti ant kranto. Temstant iš gelmių išnyra deivė Jūratė. Susižavėjęs Kastytis veržiasi prie jos.

II paveikslas – Jūratės gintaro rūmai jūros dugne. Prasideda Jūratės ir Kastyčio vestuvių puota, kurioje dalyvauja įvairūs jūros gyventojai. Staiga pasirodo užsirūstinęs Perkūnas, kuris griaustiniu su žaibais sudaužo gintaro rūmus.

III paveikslas – rytas pajūry. Banguolių būrys, Perkūnui įsakius, išvilioja Kastytį į krantą ir čia jį mirtinai užbučiuoja. Pasirodo Jūratė, kuri raudodama glamonėja mirusį mylimąjį.“ (Ambrazas, 1981, p. 184)

J. Gruodis siekė sukurti nacionalinį baletą, todėl muzikoje naudojo lietuvių liaudies muzikos intonacijas, kartais cituoja liaudies dainų melodijas. Ryškiausios yra trijų pagrindinių personažų – Kastyčio, Jūratės ir Perkūno – muzikinės charakteristikos. Kastytį lydi keletas temų, iš kurių viena, grindžiama lietuvių liaudies dainos „Per tamsią naktelę“, ir įgavo leitmotyvo funkciją. Jūratės partija lyriškesnė, taip pat grindžiama tam tikra tema. Perkūną charakterizuoja trumpa valinga tema ir varinių pučiamųjų tembras. Balete svarbus yra jūros muzikinis paveikslas. Jūros charakteristika šiame balete nuolat kinta: kartais ji vaizduojama ramiai banguojanti, kartais – perauga į šėlstančią stichiją, kartais vaizduojamas paslaptingas povandeninis pasaulis.

Vytauto Bacevičiaus „Elektrinė poema“

Vienu iš žymiausių V. Bacevičiaus tarpukariu parašytų kūrinių tapo „Elektrinė poema“ (Poème Electrique), op. 16 simfoniniam orkestrui (1932). Pats Bacevičius apie savo kūrinį rašė:

„Mano ,Elektrinė poema‘ neatvaizduoja elektros srovių, kaip galima būtų iš pavadinimo manyti. Man čia rūpėjo pagauti tuos gyvenimo pradus, kurie charakterizuoja XX amžiaus dvasią. Tad pagrindinius šio kūrinius bruožus sudaro nepaprastai gyvas gyvenimo impulsas ir mašinizmas, kurie charakterizuoja mūsų elektros amžių. Mašinizmą čia reikia suprasti ne tik kaip išorinį gyvenimo reiškinį, bet ir kaip vidujinį elementą. Todėl, aišku, šis veikalas yra tiesioginis paneigimas taip vadinamo ,sentimentalizmo‘.“ (Vytautas Bacevičius, 2005, p. 318)

Jos premjera Kaune 1934-aisiais buvo didelis Lietuvos muzikinio gyvenimo įvykis, į kurį buvo įvairiai reaguojama. Nors Kaune iki tol jau buvo atlikta panašių kūrinių, tačiau net atlikėjai į V. Bacevičiaus kūrinį žiūrėjo nepatikliai. „Kaip prisimena Geniušas, pradėjus repetuoti ‚Elektrinę poemą‘ studentai, grojantys orkestre – fleitininkai ir obojininkai, šaipydavosi, kad tai tokia muzika, kur gali groti ką nori. Tad susitarę vieni grodavo nuo pradžios, o kiti nuo pabaigos. Pasak Kačinsko, ,orkestrantai ją grojo tyčiodamiesi, pavertę natas aukštyn kojomis‘.“ (Vytautas Bacevičius, 2005, p. 103)