4. M. K. Čiurlionio kūriniai

  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

   Čiurlionis paliko nedaug muzikos kūrinių (virš 200), nes neilgai gyveno, o ir tuos metus, kai jau buvo baigęs kompozicijos mokslus, praleido ne tik kurdamas muziką, bet ir tapydamas, diriguodamas chorui, užsiimdamas įvairia visuomenine veikla. Didžiausia jo kūrybos dalis – fortepijoninė muzika.

   Kūriniai fortepijonui. Šiam instrumentui Čiurlionis rašė dar mokydamasis groti fortepijonu Varšuvos muzikos institute. Vėliau taip susižavėjo kūryba, jog perėjo į kompozicijos specialybę ir tokias studijas baigė. Kūryba fortepijonui Čiurlioniui tapo tarsi kūrybos laboratorija. Nedideliuose preliuduose, noktiurnuose ir kitose pjesėse fortepijonui kompozitorius tarsi eskizuose išbandydavo savo sumanymus, ieškojo savojo stiliaus. Taip pat rašė ir didesnes kompozicijas – variacijas, fugas fortepijonui.

Švelnia lyrika ir kartu jau savita, jau „čiurlioniška“ harmonija pasižymi dar studijų metais sukurti kūriniai.

„Žvaigždžių sonata: Allegro“

 

   Preliudas „Vakaro varpai“ (VL 184) yra tarsi ramus peizažas su monotonišku varpų skambesiu. Po nedidelės įžangos tarsi varpelis suskamba trijų natų ritminis motyvas, kuris ostinatiškai kartojamas per visą kūrinį ir tampa tarsi preliudo „ašimi“ – greta jos formuojamos melodijos frazės, kuriama harmonija:

Tik paskutiniuose preliudo taktuose motyvas sustambėja. Aštuntinės natos virsta ketvirtinėmis, o vietoj vieno garso skamba akordai:

M. K. Čiurlionis. Preliudas „Vakariniai varpai“ fortepijonui

 

 
 

Preliudas b-moll (VL 169) pasižymi savita harmonija, polifoniškai jungiamais balsais ir pobalsiais:

M. K. Čiurlionis. Preliudas b-moll fortepijonui

Kaip rašė Čiurlionio jauniausioji sesuo, muzikologė Jadvyga Čiurlionytė, „šių ankstyvųjų laikotarpių kūryba kupina nuoširdaus žmogiško jausmo, šilumos, lyriškų svajonių. Čia išryškėja jauno kompozitoriaus pasaulėjauta, jautrus reagavimas į gyvenimo reiškinius, ypač į nuostabią tėviškės gamtą. Tradicijų veikiamas, savo pirmojo periodo kūrybą M. K. Čiurlionis grindė F. Šopeno ir R. Šumano išugdyta trijų dalių miniatiūrine preliudų forma (ABA) ir jos atmainomis, kurioms būdinga švelni, tačiau veržli melodinė linija, spalvinga (funkcinė) harmonija ir emocinga kulminacija. Jam pavyko išvengti pasažinio virtuoziškumo ir šiaip pernelyg patetiško dramatizmo“. (Čiurlionytė, p. 240)

 

 
 

   Simfoninė muzika visuomet traukė Čiurlionį: jos klausėsi koncertuose, studijavo partitūras ir pats mokėsi orkestruoti. Kompozitorius sukūrė dvi simfonines poemas: „Miške“ ir „Jūra“ (tačiau taip ir neturėjo progos jų išgirsti).

Simfoninė poema „Miške“ (1901) yra pirmasis lietuvio kompozitoriaus simfoninis kūrinys. Ji yra sonatos formos. Kaip rašė žymiausias Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas muzikologas Vytautas Landsbergis,  

„psichologiškai Čiurlionio poemoje vyrauja nuotaika; ne veiksmas, o ypatinga emocinė būsena. Įkvėptas „peizažas iš atminties“ ir jausmo protrūkiai čia susilieja vieningame vaizde, čia išsiskiria į dvi sąlygiškai kontrastuojančias vaizdų grupes. Kintanti muzikos laiko tėkmė, tai stabtelėjanti, tai vėl puolanti pirmyn, padeda kompozitoriui išryškinti tam tikras faktūras ir komponuoti dramą. Jos veikėjai – jausmai, judėjimas. Vaizdai tarytum įvairūs, o judėjimas iš esmės tik dvejopas: rimties būsena ir nerimo, polėkio intencija“ (Lietuvos, p. 410).

M. K. Čiurlionis. Simfoninė poema „Miške“ (fragmentas)

 

   Dainos chorui. Čiurlionio vokalinę muziką sudaro harmonizuotos lietuvių liaudies dainos chorui ir keletas bažnytinių kūrinių. Dainas pradėjo rašyti pamatęs, kad lietuviškiems chorams trūksta gero tautiško repertuaro.

„Čiurlionio chorinės dainos pasižymi dideliu meniškumu. Harmoninių funkcijų praplėtimas – moduliacijų, nukrypimų, aliteracijų, užlaikymų ir kitų priemonių panaudojimas suteikė joms ryškų koloritą. Polifoninis balsų vedimas, kuris iš viso yra viena būdingiausių Čiurlionio stiliaus ypatybių, meistriškai naudojamas ir chorinėse dainose, kur imitacijos ir kanono priemonėmis išryškinamas intonacinis būdingumas bei suteikiama chorinei faktūrai judrumo ir reljefiškumo. Čia susiduriame tiek su harmonijos funkcijų veržlumu, tiek su plastišku atskirų balsų linijų susipynimu.“ (Čiurlionytė, p. 83)

 

Čiurlionis savo dainas chorui rengėsi išleisti, todėl kiekvienai dainai piešė ir vinjetę (antraštinius piešinius).

Dainos „Oi giria, giria“ vinjetė

 

  
 

Daina „Oi giria, giria“ yra nesudėtinga, bet meniška dešimties taktų kompozicija. Polifoniškai jungiami keturi balsai turi savarankiškas melodines linijas:

M. K. Čiurlionis. Harmonizuota liet. liaudies daina „Oi giria, giria“

Dainoje „Beauštanti aušrelė“ Čiurlionis labai meistriškai panaudojo imitaciją (melodijos ar jos fragmento pakartojimą kitame balse) bosų partijoje. Tai labai praturtina kompoziciją, daro ją sudėtingesnę, meniškesnę. Tokiu būdu liaudies dainos melodija ne tik įgauna pritarimą, paskirstoma keturiems mišraus choro balsams, bet ir saikingai kompozitoriaus papildoma, „padailinama“:

M. K. Čiurlionis. Harmonizuota liet. liaudies daina „Beauštanti aušrelė“

 

 

„Fuga“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Miestas. Preliudas“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
 

   Klausimai ir užduotys                                                  

 

 

 

1. Trumpai apibūdinkite Čiurlionio fortepijoninę muziką.

2. Koks buvo pirmasis Čiurlionio simfoninis kūrinys? Kuo jis ypatingas?

3. Kokius žinote Čiurlionio vokalinius kūrinius?

4. Kas būdinga Čiurlionio harmonizuotoms dainoms?

 

 

 

 

__________________________________________________________

  
 

Skaitiniai