3. M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos apžvalga

M. K. Čiurlionis

   Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) − vienas žymiausių Lietuvos menininkų, buvo kompozitorius, dailininkas, chorų dirigentas, literatas. 

   Biografija. Gimė Varėnoje. Netrukus šeima persikėlė į Druskininkus, kur tėvas dirbo bažnyčios vargonininku. Mikalojus Konstantinas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Jo muzikiniai gabumai pasireiškė anksti, pirmiausiai muzikos mokė tėvas. Vėliau mokėsi Plungėje veikusioje orkestro mokykloje (mokėsi groti fleita). Varšuvos muzikos institute mokėsi groti fortepijonu ir kompozicijos (baigė 1899 m.). Dar išvyko pasimokyti kompozicijos į Leipcigo konservatoriją (baigė 1902 m.). Dar studijuodamas Varšuvoje, pradėjo piešti. Grįžęs iš Leipcigo, mokėsi Varšuvos dailės mokykloje. Dalyvavo kaip dailininkas pirmojoje (1907m.) ir antrojoje lietuvių dailininkų parodoje Vilniuje. Po 1906 m. gyveno Vilniuje, Sankt Peterburge. 1909 m. pablogėjo sveikata, Čiurlionis buvo apgyvendintas sanatorijoje Pustelnike (prie Varšuvos), kurioje ir mirė. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Čiurlionių namas Druskininkuose

„Bičiulystė“

   Kūryba. Čiurlionis buvo nepaprastas žmogus ir netradicinis kūrėjas. Jis tarsi negalėjo pasirinkti, kurią gi meno šaką pasirinkti, kuri labiausiai tinka jo sumanymams išreikšti. Daug kuo domėjosi, daug skaitė, lankė parodas, koncertus, teatro spektaklius. Pradėjęs kurti muziką, netrukus susidomėjo daile. Be to, bandė rašyti literatūrinius vaizdelius (gyvenimo pabaigoje buvo labai susidomėjęs ir fotografija). Tad kai kalbame (ar rašome) apie Čiurlionio kūrybą, kalbame apie jo dailės ir muzikos kūrinius, literatūrinius bandymus.

„Karaliai. Pasaka“

   Muzikos stilius. Per gana trumpą laiką Čiurlionis sukūrė savitą muzikos stilių. Studijų metais rašė romantinius kūrinius. Vėliau, pradėjus piešti, jo muzika tapo abstraktesnė, melodijos trumpėjo, svarbūs buvo motyvai. Taip priartėjo prie XX a. Vakarų Europos muzikoje paplitusių muzikos komponavimo būdų. Jo muzika tapo atonali, daug dėmesio skyrė polifonijai, kai kurie kūriniai sukurti vartojant nesikartojančių garsų serijas.

Sukūrė simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, styginių kvartetą, kūrinių fortepijonui (preliudų, noktiurnų, mazurkų ir kt.), harmonizavo lietuvių liaudies dainas chorui („Bėkit, bareliai“, „Beauštanti aušrelė“, „Oi, giria, giria“, „Oi, lekia, lekia“ ir kt.).

„Rex“

Čiurlionio dailė labai originali, pripildyta fantazijos, simbolių, formų, įvairių gamtos vaizdų ir muzikinio mąstymo atgarsių. Žymiausi paveikslai: „Karalių pasaka“, „Rex“, „Bičiulystė“, „Tyla“, ciklas „Zodiakas“ ir kt.   

„Šaulys“ (iš ciklo „Zodiakas“)

„Mergelė“  (iš ciklo „Zodiakas“)

Čiurlionio dailės kūriniuose gausu muzikinio mąstymo atspindžių. Tarsi muzikos kūrinius jis tapė sonatas („Jūros sonata“, „Pavasario sonata“, „Saulės sonata“, „Piramidžių sonata“ ir kt.), preliudus, fugas. Sonatos, kaip ir muzikoje, yra 3−4 dalių ciklai. Dalys žymimos muzikiniais tempų pavadinimais. Pavyzdžiui, 1908 m. nutapyta „Jūros sonata“ labai primena sonatą fortepijonui.

I d. – Allegro – tarsi smulkių natų pasažais „taškosi” jūros bangų purslais.

II d. – Andante – ramus sustingimas lėtojoje dalyje – jūroje visiškas štilis, matyti smulkiausios dugno detalės.

III d. – Finale – dramatiška (matyt, vėl Allegro) pabaiga: didžiulė banga atrieda ir pakimba virš gležnų žvejų laivelių, o bangoje galime įžvelgti Čiurlionio monogramą: M. K. Č.

                 Allegro                      Antante                    Finale

Didžioji Čiurlionio dailės kūrinių eksponuojami M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.

Čiurlionio galerija Kaune

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Trumpai atpasakokite Čiurlionio biografiją.

2. Kokiose meno šakose kūrė (ar bandė kurti) M. K. Čiurlionis?

3. Kokio stiliaus Čiurlionio muzika?

4. Kokius muzikos kūrinius parašė Čiurlionis?

5. Kokius žinote Čiurlionio paveikslus?

__________________________________________________________

„Žemaičių koplytstulpiai“

„Miško muzika“

Skaitiniai  

Koks buvo M. K. Čiurlionis?

Kaip prisiminė jo jauniausia sesuo muzikologė Jadvyga Čiurlionytė,

„mūsų brolis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo vidutinio ūgio, stipraus sudėjimo. Plaukai tankūs, papurę, ne per daug šviesūs, auksinio atspalvio, dailiai puošė jo galvą. Jo akys buvo pilkai žalsvos, išraiškingos, žvilgsnis tiesus, gilus ir reikšmingas. Antakiai gana tankūs ir šiek tiek pasidavę į priekį. Kakta aukšta ir, kaip aš brolį atsimenu, per vidurį, tarp akių, perkirsta dviem vertikaliom raukšlelėm, jos kartais visai nebuvo pastebimos, o kartais darydavosi gilesnės. Oda buvo lygios gelsvos spalvos (iš motinos paveldėta). Pagal to meto paprotį brolis augino ūsus – jie buvo gelsvi ir gana reti. Judesiai energingi, eisena tvirta ir grakšti. Brolis turėjo gana plačias, visados šiltas, švelnias, bet nervingas rankas. <...> Konstantinas turėjo lygų, švelnų ir gana stiprų balsą. Dainuodamas su broliais liaudies dainas, dainuodavo pirmu balsu. Kalba jo buvo paprasta, bet raiški ir vaizdinga, su turtingais intonaciniais niuansais. Kalbėjo negreitai. Buvo gyvas, atviras, nuoširdus ir mėgo dalintis įspūdžiais.“ (Lietuvos, p. 407)

 Čiurlionio mintys 

Apie kompozitoriaus darbą (iš studijų Leipcigo konservatorijoje metu rašyto laiško).

„Sunkus tas mano darbas. Tiesa, nepritrina jis man nuospaudų, bet dėl to ne kartą įvaro sielvartą. Turiu, sakysim, uždavinį parašyti sonatą; imuosi darbo, turiu ir noro, ir užsidegimo, bet jokia idėja neateina į makaulę. Sunku tada. Taip ne kartą praeina kelios dienos, reikia eiti į pamoką, o čia nieko nepadaryta. Tačiau kartais darbas eina taip sklandžiai ir gerai, kad per vieną dieną galiu padaryti daugiau negu kitą sykį per dvi savaites. Taip visuomet – kartais sekasi viskas labai gerai, tai vėl niekas nesiseka. Čia nėra jokios išeities, ir nėr ko kaltinti.“ (Čiurlionis, p. 154) 

Čiurlionio straipsnio „Apie muziką“ fragmentas leidžia susipažinti, kaip rašė kompozitorius, ką mąstė apie muziką ir kaip tuo metu buvo rašoma apie šią meno šaką.

„Kas tai yra muzika? Visokių tautų didvyriai ne sykį išsitardavo, jog muzika turinti viršprigimtą pradžią. Muzika tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis ir t. t. Kuomet ji prasidėjo – niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jos svarbiausioji ir pirmutinė kalba. Su jos pagalba žmogus išreikšdavo visokeriopus savo jausmus: džiaugsmą, nuliūdimą, baimę, ilgėjimos ir t. t. O darė tai, pats nenuvokdamas, kam ir dėl ko, ot, taip sau, žiūrėdamas prieš save, gal prie dievo siuntė savo pirmutinę dainą. – Augo ir plėtojosi žmogus, augo ir plėtojosi jo daina, o gamtos įtekmė, jos grožis, jos puikumas savaip veikė, auklėdamas žmogaus būdą, o drauge ir jo dainą. Dėl to tatai kitaip dainuoja tautos, gyvenančios kalnuose, o kitaip tautos, gyvenančios jūros pakrantėje; kitaip dainuoja tamsių girių gyventojai, o kitaip tie, kuriems reikia lygumų pievose braidyti. Turtingose ir vaisingose žemėse kitokia yra daina, o kitokia vėl ten, kur reik sunkiai duonos kąsnis pelnyti ir badauti dažnai prisieina. Vėlesniuose laikuose visuomenės gyvenimo sutvarkymo sąlygos taip pat veikė ir savo įtekmę turėjo, kaip ir gamta. Pergalėjimas, vergija, karai, liuosybė – visa tai dėjo savo antspaudą liaudies melodijose ir čia tatai priežastis to didelio skirtumo, kurį matome tarp dainų ukrainiečių, ir Italijos gyventojų, rusų ir prancūzų, skandinavų ir vengrų, lenkų ir lietuvių.

Kiekvieno tautos muzika, plėtodamos ir augdama, nenustoja savo atskirų ypatybių, nes toliau gamina ją kompozitoriai, kurie, būdami savo tėvynės sūnūs, gauna iš savo tėvų draugu su krauju savo dainų meilę ir dažnai, patys nejausdami, mėgsta jų būdą ir ypatybes. Tie tatai kompozitoriai, plėtodami muziką, iš dainelės pagamina dainą, iš dainos simfonijos kompoziciją ir auklėja tikrai kultūrinę muziką. Taip radosi europietiška muzika, susidedanti iš visokių atskirų darbų. Ir kultūrinė muzika nenustoja tautiškų ypatybių, kurias taip aiškiai matome liaudies dainose.“ (Čiurlionis, p. 295) 

Kompozitorius labai vertino liaudies dainas ir tikėjo, jog iš jų kompozitoriai semsis tautiškumo pagrindų ir taip plėtosis profesionalioji lietuvių muzika. XX a. pradžioje Čiurlionis rašė: „...lietuvių muzika dar tebesiilsi liaudies dainose ir užrašuose, kurie tuo tarpu teturi muziejaus vertę. Tos dainos, tai tarytum brangaus marmuro uolos ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus.“ (Čiurlionis, p. 297)

„Ir ateis laikas, kuomet mūsų kompozitoriai atidarys tą užburtą viešpatiją ir, semdami iš tų turtų savo įkvėpimą, atras širdyje seniai nejudintas stygas, ir tuomet visi geriau suprasime save, nes bus tai tikra lietuvių tautos muzika. Ar greitai? Už šimto, dviejų, o gal ir trijų šimtų metų, jei tik nepailsime ir jeigu pasiseks mums sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimas.“ (Čiurlionis, p. 298)

Laimė, ši liūdna prognozė nepasitvirtino, ir jau po poros dešimtmečių atsirado nacionalinė lietuvių muzika, palaipsniui augo ir visuomenės geresnės muzikos troškimas. O pats Čiurlionis buvo pirmasis, kuris taip atkakliai ieškojo mūsų muzikos tautiškumo esmės ir savo kūriniais tapo pavyzdžiu vėlesniems kompozitoriams.

„Auka“

„Pilis. Pasaka“