2. Pirmieji lietuvių kompozitoriai

(J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, S. Šimkus)

    XIX a. pab. pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė kompozicijos mokykla. Buvo siekiama kurti lietuvišką muziką. Muzikinio lietuviškumo ištakų ieškota liaudies dainose – kompozitoriai jas rinko, studijavo, harmonizavo chorams. Jų muzikoje vyravo romantinis stilius. Pirmieji lietuvių kompozitoriai buvo ne profesionalai, tai yra jie nebaigė kompozicijos mokslų. Dauguma jų dirbo vargonininkais, mokėsi aukštosiose muzikos mokyklose vargonavimo arba dainavimo. Šie muzikai kūrė daugiausia vokalinę muziką, ypač dainas chorui, kurių tuo metu labai trūko. Tarp pirmųjų kompozitorių žymiausi yra Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus ir kiti. Jie dirbo įvairius darbus, daug prisidėdami prie Lietuvos muzikinio gyvenimo plėtotės. 

    Juozas Naujalis (1869–1934) − kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas. Mokėsi groti vargonais (ir šiek tiek kompozicijos) Varšuvos muzikos institute. Vargonininkavo Kauno katedroje. Be to, Naujalis į mūsų muzikos istoriją įėjo ir kaip organizatorius:

1. Kaune įsteigė vargonininkų kursus,

2. leido pirmąjį lietuvišką muzikinį laikraštį „Vargonininkas“,

3. Kaune įsteigė muzikos mokyklą (1919 m., netrukus ji tapo valstybine mokykla, o 1933 m. perorganizuota į Kauno Konservatoriją),

4. buvo vienas iš pirmosios Lietuvos dainų šventės (1924) organizatorių.

Sukūrė bažnytinės muzikos (mišių, motetų), pjesę „Svajonė“ styginių kvartetui, pjesių fortepijonui. Ypač svarbios jo dainos chorui: „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Vasaros naktys“. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas chorui: „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi, žiba žiburėlis“.

J. Naujalis kūrė romantinę muziką, kurioje atsispindi jo supratimas, kokia turėtų būti lietuviška muzika. Ji dažnai lyriška, šviesi, konsonansiška, ne itin sudėtinga.

J. Naujalis. Daina chorui „Jaunimo giesmė“

J. Naujalis. Daina chorui „Už Raseinių, ant Dubysos“

J. Naujalis. Daina chorui „Lietuva, brangi“

J. Naujalis. „Svajonė“ styginių kvartetui

Juozas Naujalis

    Česlovas Sasnauskas (1867–1916) − kompozitorius, vargonininkas. Studijavo Peterburgo konservatorijoje dainavimą. Liko gyventi ir dirbti Peterburge (dėstė, vargonininkavo). Rūpinosi lietuvių nacionalinės muzikos stiliaus kūrimu, leido lietuviškų dainų sąsiuvinius.

Sukūrė bažnytinės muzikos – pirmąjį lietuvišką „Requiem“, giesmę „Marija, Marija“, dainų chorui – „Kur bėga Šešupė“, „Užmigo žemė“ ir kt.

Č. Sasnausakas. Daina chorui „Kur bėga Šešupė“

Česlovas Sasnauskas

    Mikas Petrauskas (1873−1937) − kompozitorius, dainininkas, choro dirigentas. Muzikos mokėsi pas tėvą ir Rokiškio vargonininkų mokykloje. Studijavo Peterburgo konservatorijoje dainavimą. Peterburge vadovavo lietuvių chorams, rengė vakarus, juose dainavo, sukūrė pirmąsias lietuviškas operetes. Sukūrė ir 1906 m. Vilniuje pastatė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“. 1907−1930 m. (su pertraukomis) gyveno JAV. Rengė koncertus, lietuviškus vakarus, vadovavo chorams. Bostone, Čikagoje, Detroite, Niujorke buvo įsteigęs muzikos mokyklas, kurios vadinosi lietuviškomis konservatorijomis. Nuo 1930 m. iki mirties gyveno Kaune. Miko Petrausko brolis Kipras buvo vienas žymiausių lietuvių dainininkų (tenoras).

Sukūrė dvi operas („Birutė“ ir „Eglė, žalčių karalienė“), operečių, dainų.

M. Petrauskas. Opera „Birutė“: finalinis choras

Mikas Petrauskas

   Stasys Šimkus (1887−1943) − kompozitorius, choro dirigentas. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą (buvo vadinama Klaipėdos konservatorija), buvo vienas iš pirmųjų dainų švenčių organizatorių.

Kūrė romantinio stiliaus muziką. Didžiausią kūrybos dalį sudaro dainos, iš jų žymiausios – „Lietuviais esame mes gimę“ (buvo siūloma šią dainą pasirinkti Lietuvos himnu), „Atsisveikinimas su giria“ chorui; „Kur bakūžė samanota“ balsui ir fortepijonui.

S. Šimkus. Daina chorui „Lietuviais esame mes gimę“

Stasys Šimkus

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Kokią muziką kūrė pirmieji lietuvių kompozitoriai (nurodykite stilių, žanrus)?

2. Išvardinkite J. Naujalio nuveiktus darbus.

3. Ką sukūrė J. Naujalis?

4. Kur gyveno ir ką dirbo Č. Sasnauskas?

5. Kokie yra M. Petrausko nuopelnai lietuvių muzikai?

6. Kuo žymus S. Šimkus?

__________________________________________________________

     Skaitiniai

Pirmoji lietuviška opera „Birutė“

Tai nedidelės apimties dviejų veiksmų kūrinys solistams, chorui ir orkestrui. Greta dainuojamų numerių yra kalbamųjų intarpų. Operos pagrindu pasirinkta legenda apie Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę. Šiai romantiškai istorijai sukurta ir romantinio stiliaus muzika. Ji nesudėtinga, nes tuo metu Vilniuje nebuvo stiprių lietuvių dainininkų, galinčių atlikti sudėtingas operų partijas. Tai kas ją tuo metu atliko? Daugiausia muzikai mėgėjai:

Trumpas operos „Birutė“ turinys:

I veiksmas. Palangos tėvūno dukterį Birutę yra nusižiūrėjęs kryžiuočių kontūras Vinrichas fon Kniprodė; pirmojoje scenoje Birutė graudžiai rauda, nežinodama, kur pasislėpti „nuo bjauraus vokiečio persekiojimo“, bijodama, kad tėvas su broliais, vengdami kryžiuočių keršto, neatiduotų jos „amžinam pasityčiojimui“. Kontūro pasiuntiniai, atsivedę ir pulką karių, privalo laikytis taikos sutarties, tačiau jie tikisi Birutę arba vogčia pagrobti, arba išgauti už dovanas ir žadamas privilegijas.

Tuo tarpu atvykęs iš Kernavės krivių krivaitis Lizdeika, vietinis Palangos krivis ir vaidilutės numato, kad padaugės vaidilučių. Lizdeika apreiškia dievų valią: Birutė taps vaidilute. Kryžiuočiai nedrįsta priešintis vietinių dievų valiai ir pasišalina. Choras dainuoja apie pergalės viltį, pasitikėjimą vienybės jėga.

II veiksmas. Vaidilutės ruošiasi Birutę įšventinti. Senas aklas vaidila daina garbina dievus, aiškina, kad vaidilutės neverstų Birutės tapti viena iš jų, ir išpranašauja Birutės likimą: „Ji taps motina milžino, kuris savo tautą, savo tėvynę išves iš tamsybės žabangų, sugriaus kryžiuočių galybę.“

Čia pat, kalno viršūnėje prie aukuro, susitinka ir Birutė su Kęstučiu. Ja sužavėtas iš pirmo žvilgsnio Žemaičių kunigaikštis prabyla apie savo jausmus. Palikta nusiraminti ir apmąstyti, Birutė dainuoja ariją „Dievuliai, dievaičiai...“.

Skamba pjovėjų pabaigtuvių choras. Kunigaikštis vėl ieško Birutės. Krivis su vaidilutėmis mėgina skubiai ją įšventinti. Kęstutis, išgirdęs vaidilos paaiškinimą, kad mergelė tariamai paskirta į vaidilutes – kryžiuočiams apgauti – ryžtingai nutraukia ceremoniją, pasiūlo Birutei savo ranką ir Lietuvos karalienės sostą. Birutei sutikus, choras šlovina gimtąjį kraštą ir plačiai garsėjančią valstybę.

Pastatymas sulaukė sėkmės. Visus žavėjo lietuviškas žodis, sklindantis iš scenos. Spektaklis žadino lietuvių tautinę savimonę, ypač tam tiko pakilios nuotaikos, patriotiškas finalinis operos choras.

O štai keletas amžininkų ir pačių operos dalyvių prisiminimų:

„M. Petrausko melodrama „Birutė“ man ypač patiko. Ir šiandien manau, kad tai yra geriausias muzikinis jo kūrinys. Tuomet aš ir neįsivaizdavau, kad muzikoje būtų buvę kas nors aukštesnio ir gražesnio. Dabar, daugeliui metų praėjus, netgi labiau vertinu šitą jo operą. Pavyzdžiui, tokias jo įdėtas į „Birutę“ dainas, kaip „Sesutėlės, lelijėlės“ arba Vaidilučių giesmę prie aukuro su senu vaidila galima lyginti net ir su geriausiomis operomis. Tos „Birutės“ vietos ryškiai parodo, kaip galima kurti naujas lietuviškos sceninės muzikos vertybes. Instrumentiniu požiūriu visas veikalas yra spalvingas, ir tą jo ypatumą būtina pažymėti, turint galvoje, kad M. Petrauskas parašė operą, atsižvelgdamas į kuklų to meto sąlygomis orkestrą.“

Juozas Tallat Kelpša, 1948 m.

Opera „Birutė“ „<...> anais laikais, tik ką iškovojus spaudą, buvo kažkas šventa. Rodos gražesnio ir geresnio veikalo nieks ir negalvotų reikalauti...“

„Man malonu, kad daug kas mane vadina „Pirmoji Birutė“. Vadina, ir aš mėgstu taip dažnai ir prie pavardės pasirašyti. Juk tai mano pasididžiavimas ir brangus praeities prisiminimas.“

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

„Ruošiant spektaklį, susidūrėme su dideliais sunkumais. Vilniaus miesto salę (dabar Nacionalinė filharmonija) gavome vargais negalais, o lietuviškų tautinių drabužių ir rekvizito Vilniaus teatre pasiskolinti negalėjome – tokių daiktų ten nebuvo. Teatro direktorius G. Žemkalnis pasiūlė Kęstutį aprengti Venecijos dožo rūbais.

Kostiumų, rekvizito parūpinimo naštą prisiėmiau sau. Susimobilizavę Dusmenų apylinkės valstiečių jaunimą, mes iš karnų nupynėm vyžas choro dalyviams, o iš šiaudų ir smilgų – skrybėles, merginos išaudė spalvotas tautiškas juostas. Visus spektaklio dalyvius apvilkome dryžuotomis pakulinėmis kelnėmis ir marškiniais.

Spektaklio dieną į teatrą prigužėjo daugybė žmonių. Susidomėję sekė scenos veiksmą ne vien Vilniaus lietuviai. Į spektaklį apsilankė gausus kitų tautybių – rusų, baltarusių ir lenkų – būrys. Jie ir spaudoje šiltai atsiliepė apie mūsų „Birutę“.“

Kipras Petrauskas 

Renginys vyko pusiau slaptai, nes Mikas Petrauskas tuo metu buvo caro valdžios ieškomas dėl dalyvavimo 1905 m. revoliucijoje Peterburge. Todėl renginys nebuvo fotografuojamas. Kitą dieną po pastatymo M. Piaseckaitė-Šlapelienė, apsirengusi Birutės kostiumą, nufotografavo vienoje iš Vilniaus fotoateljė. Tai vienintelė išlikusi su pirmosios operos pastatymu susijusi nuotrauka.