1. Lietuvių muzikos ištakos. XIX a. muzikinė kultūra

 Profesionaliosios muzikos plitimas Lietuvoje

Gedimino pilis

Gedimino pilis

    Lietuvių muzikos ištakos glūdi turtingoje liaudies kūryboje. Čia susiformavo šiam kraštui būdingos melodijos, kadencijos, žanrai. Žinios apie profesionaliąją muziką Lietuvoje siekia apie tūkstantį metų. Tad trumpai peržvelkime svarbiausius Lietuvos muzikos įvykius. 

XI–XIII amžiai. Profesionalioji muzika Lietuvoje, manoma, atsirado XI a. Ji atkeliavo su keliaujančiais vienuoliais, pamažu atsirado Lietuvos bažnyčiose, didikų rūmuose ir dvaruose.  

XIV−XV amžiai. Po Lietuvos krikšto (1387 m.) ypač plito bažnytinė muzika. Buvo statomos bažnyčios, plito seniausia krikščioniško giedojimo forma – grigališkasis choralas. Didikų rūmuose koncertuodavo keliaujantys muzikantai, dvaruose pradėtos steigti kapelos.

                                Žygimantas Augustas               Barbora Radvilaitė

XVI a. anonimas. Daina apie Žygimanto Augusto jungtuves

Taip manoma atrodė Vilniaus katedra XV a.

Šv. Onos Bažnyčia

Vilniaus universitetas XIX a. (F. Benua piešinys)

XVI amžius. Tuo laikotarpiu įvyko keletas Lietuvos muzikai ir apskritai kultūrai svarbių dalykų.

1547 m. buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“. Tai tikybos pradžiamokslis. Jo pabaigoje buvo pridėtas ir giesmynas, kuriame išspausdinta 11 protestantiškų lietuviškų giesmių (su natomis). Tad „Katekizme“ atspausdintas ir pirmasis lietuviškas giesmynas.

                                      Giesmė iš M. Mažvydo „Katekizmo“

M. Mažvydo giesmė „Gyvenimą tas turės pašlovintą“

   Kitas svarbus Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykis – Vilniaus universiteto atidarymas (1579 m.). Jis tapo svarbiu profesionaliosios muzikos sklaidos židiniu. Muzika skambėjo universiteto mokyklinio teatro rengiamuose vaidinimuose, vėliau veikė studentų chorai, orkestrai.

XVI–XVII a. rūmuose, dvaruose toliau buvo steigiamos kapelos, dirbo iš įvairių Europos šalių atvykę muzikai: Vaclovas Šamotulietis, Valentinas Bakfarkas, Jonas Brantas ir kt.

Valentino Bakfarko tabulatūros (kūrinių rinkinys) viršelis su autoriaus portretu

M. Mažvydo „Katekizmas“

Vilniaus universiteto didysis kiemas

XVII amžius. Muzika skambėjo bažnyčiose, Žemutinėje pilyje, dvaruose, Vilniaus universitete ir kitose mokyklose.

Vilniaus katedra ir Žemutinė pilis (valdovų rūmai)

1636 m. Vilniaus Pilies teatre pirmą kartą Lietuvoje pastatyta opera – „Elenos pagrobimas“ (autoriai: V. Pučitelis ir M. Skakis). Ją pastatė iš Italijos pasikviesta operos trupė, kuri netrukus parengė ir dar dviejų operų premjeras.

1667 m. profesorius Žygimantas Liauksminas parašė pirmą Lietuvoje muzikos vadovėlį „Ars et praxis musica“ („Muzikos mokslas ir praktika“, lotynų kalba). Tai studentams skirtas grigališkojo choralo vadovėlis, supažindinantis su svarbiausiomis giedojimo muzikos taisyklėmis. 

XVIII amžius. Įvairiuose dvaruose buvo statomos operos, koncertuose skambėjo daugiausia barokinė muzika. Klasicistinio stiliaus muziką XVIII a. pab.–XIX a. pr. Lietuvoje kūrė LDK didikai Motiejus Radvila, Mykolas Kazimieras Oginskis, vokiečių kilmės muzikas Johanas Davidas Holandas. 1785 m. Vilniuje įkurtas pirmasis miesto teatras, kuriame buvo statomos ir operos.

Vilniaus miesto teatras (dabar – rotušė)

XVIII a. pabaigoje penktą kartą perstatyta Vilniaus katedra (architektas S. Gucevičius), tapo klasicistinio stiliaus

Paminklas Stanislovui Moniuškai Vilniuje

    XIX a. Lietuvos muzikinis gyvenimas.

Po trečiojo LDK padalijimo (1795) Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Muzikinis gyvenimas šiek tiek apmirė. XIX a. Vilniuje veikė (su pertraukomis) miesto teatras, amžiaus pradžioje atlikta J. Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ (1809) ir W. A. Mozarto „Requiem“ (1840). Vilniaus muzikinį gyvenimą gaivinti bandė lenkų kompozitorius ir dirigentas Stanislovas Moniuška.

Stanislovas Moniuška (Stanislaw Moniuszko, 1819–1872), baigė muzikos mokslus Varšuvoje ir Berlyne. 1840–1858 m. jis gyveno ir dirbo Vilniuje. Kelis metus vargonininkavo Šv. Jonų bažnyčioje, buvo Vilniaus teatro orkestro dirigentas, privačiai mokė muzikos, aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus. Vilniuje sukūrė kantatas lietuviška tematika „Milda“, „Nijola“, 4 Aušros Vartų litanijas. 1848 m. rotušėje įvyko jo operos „Halka“ premjera.  

XIX a. pradėta rinkti ir leisti lietuvių liaudies dainas (pirmasis yra Liudviko Rėzos rinkinys „Dainos“, 1825 m.). 

L. Rėzos „Dainos“

Muzikos mokyklos. XIX a. pradėtos steigti dvarų muzikos mokyklos. XIX a. antrojoje pusėje orkestro mokyklos veikė kunigaikščių Oginskių dvaruose Rietave ir Plungėje (čia fleita mokėsi groti M. K. Čiurlionis). Rokiškyje veikė Reinoldo Tyzenhauzo įkurta vargonininkų mokykla. Joje mokėsi kompozitoriai J. Gruodis ir M. Petrauskas.

1873–1915 m. (su pertrauka) Vilniuje veikė Rusų muzikos d-jos Vilniaus skyrius ir muzikos mokykla.

Stanislovas Moniuška

Rietavo muzikos mokyklos pastatas

Pirmieji lietuviški laikraščiai. XIX a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiami pirmieji lietuviški laikraščiai – „Aušra“ (leido J. Basanavičius, 1883–1886), „Varpas“ (leido V. Kudirka, 1889–1905). Laikraštyje „Varpas“ muzikai buvo skirtas skyrelis, kuriame buvo spausdinamos lietuviškų dainų natos. 

                                                              „Aušra“                                             „Varpas“

Vincas Kudirka (1858–1899) − gydytojas, poetas, muzikas. Mokėjo groti muzikos instrumentais, sukūrė pjesių fortepijonui, smuikui, rinko lietuvių liaudies dainas, jas spausdino laikraštyje „Varpas“, o vėliau išleido rinkinį „Kanklės“ (2 sąsiuviniai). Sukūrė „Tautinės giesmės“ žodžius ir muziką. Ši daina, išspausdinta 1898 m., paskelbus Nepriklausomybę tapo Lietuvos himnu. 

Po 1863 m. sukilimo išpopuliarėjo vadinamieji „Lietuviškieji vakarai“, kuriuose skambėjo muzika, buvo dainuojamos lietuviškos dainos. Pirmas viešas lietuviškas vakaras buvo surengtas 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, kuriame buvo parodyta A. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Tuo metu labai populiarus buvo chorinis dainavimas, kūrėsi chorai, muzikos draugijos.

Vincas Kudirka

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Kada ir kaip Lietuvoje pradėjo plisti profesionalioji muzika?

2. Kokie Lietuvos kultūrai įvykiai vyko XVI amžiuje? Kuo jie svarbūs muzikos istorijai?

3. Kas svarbaus lietuvių muzikai vyko XVII amžiuje?

4. Trumpai apibūdinkite XIX a. Lietuvos muzikinį gyvenimą. Kas tada vyko?

5. Kas buvo S. Moniuška? Ką jis nuveikė Lietuvoje?

__________________________________________________________

     Skaitiniai

Žygimantas Liauksminas ir jo muzikos vadovėlis

Žygimantas Liauksminas (1596–1670) buvo bajorų kilmės profesorius, priklausęs jėzuitų ordinui (taigi, ir vienuolis). Mokėsi Vilniaus universitete, o vėliau pats dėstė įvairiuose universitetuose ir kolegijose (taip pat ir Vilniaus universitete). Liauksminas žinomas kaip keleto vadovėlių autorius, tačiau mums ypač svarbus jo parengtas pirmasis Lietuvoje ir Lenkijoje muzikos vadovėlis „Ars et praxis musica“. Pirmą kartą jis buvo išleistas 1667 m., po dvejų metų išspausdintas antrasis jo leidimas. Deja, nė vieno šių leidimų egzemplioriaus neišliko. Lietuvos ir Lenkijos bibliotekose saugoma keletas trečiojo leidimo egzempliorių. Tačiau mums nebūtina kreiptis į senųjų knygų saugyklas, nes yra išleista muzikologo Povilo Jurkšto parengta knyga tuo pačiu pavadinimu. Joje randame Liauksmino vadovėlio originalo kopiją (lotynų kalba), jos vertimą lietuvių kalba, išsamius paaiškinimus ir Žygimanto Liauksmino biografiją.

Šiuolaikinis vadovėlio leidimas

Žygimanto Liauksmino 1667 m. Vilniuje parašytas ir išleistas veikalas „Ars et praxis musica“ – knyga (tiksliau – knygelė, nes ją sudaro tik apie dvi dešimtys puslapių), kurioje buvo trumpai surašyta visa tuo metu reikalinga muzikos teorija ir praktika. Tai grigališkojo choralo giedojimo vadovėlis. Jo paskirtis buvo išmokyti studentus gražaus giedojimo, vadinamojo cantus choralis bei cantus fractus. Juk žinome, kad XVII a. bažnytinė muzika dar buvo labai svarbi.

                                        Vadovėlio titulinis puslapis ir jo vertimas

Dabartiniams mokiniams bei studentams šis vadovėlis nebūtų suprantamas. Ir tai dėl keleto priežasčių:

„Ars et praxis musica“ tekstas

Vis dėlto kai ką įmanoma suprasti. Pavyzdžiui, pačią pradžią, kur kalbama apie muzikos garsus ir jų skiemeninius pavadinimus. Anksčiau buvo tik šeši gamos laipsnių pavadinimai: ut, re, mi, fa, sol ir la. Neįprasta mums yra tai, jog anuomet žmonės vartojo ne skiemenį do, bet ut. Taip pat, kad nebuvo septintojo laipsnio si.

Keistai yra paaiškintas intervalų susidarymas ir išsidėstymas. Atrodo neįtikima, bet vadovėlyje visos žinios apie intervalus sutalpintos vos keturiuose sakiniuose:

Būtina priminti, jog anksčiau grigališkajam choralui užrašyti buvo vartojama įprasta 4 linijų sistema, bet Liauksmino vadovėlyje jau leidžiama naudoti ir mums įprastą penklinę. Be to, čia randame aiškinimus apie mažorines ir minorines dermes, penklinės pradžioje rašomų raktų įvairovę.

Vadovėlio pabaigoje yra paaiškinama viskas apie cantus choralis ir cantus fractus:

• Cantus choralis – tai giedojimo būdas, kai giedant reikia laikytis tik nurodytų tonų (garsų).
• Cantus fractus yra sudėtingesnė giedojimo forma, kurioje ne tik nurodomas garso aukštis, bet ir apribojama jo giedojimo trukmė (prie natų jau pridedami koteliai).

Knygoje gausu muzikinių pavyzdžių, pratimų, primenančių dabartinius solfedžio pratimus. Juos išmokus toliau praktikuotis reikėjo giedant giesmes iš Liauksmino tai pačiais 1667 m. parengtų giesmynų – „Gradualo“ ir „Antifonalo“.

Giedojimo pratimai

Pabandykite ir jūs iššifruoti pratimą iš Liauksmino vadovėlio:

Šiuolaikinis vadovėlio leidimas