6. Romantizmo opera

Karlas Marija Vėberis

Romantizmo epochoje ypač reikšminga vieta tenka operai, nes ji labiausiai atspindi romantikams būdingą įvairių menų susiliejimo, susijungimo – t. y. menų sintezės – idėją. Juk operoje susijungia muzika, šokis, kostiumai ir dekoracijos, žodžiai (operos tekstas, vadinamas libretu). XIX a. menininkai manė, kad viename kūrinyje sujungus kelias meno rūšis (dažniausiai literatūrą ir muziką) stiprėja kūrinio įtaigumas, poveikis. Įvyksta operos reforma.

Šioje epochoje opera įgauna savitą tautinį (žr. 4 t. skait.) charakterį. Tai susiję su išsivaduojamuoju judėjimu, revoliucijomis, XIX a. nuvilnijusiomis per visą Europą ir sukėlusiomis pasididžiavimo savo tauta jausmą, taigi ir dėmesiu folklorui, dideliu patriotizmu. Visa tai ir atspindi romantinė opera. Kompozitoriai „sukyla“ prieš labai plačiai įsigalėjusią itališką operą. Jie stengiasi kurti  savo tautos siužetu, intonacijomis ir ritmais grįstus kūrinius. Todėl labai skiriasi italų, prancūzų ar vokiečių romantikų muzika.

Operų kūrėjai

      Vienas pirmųjų, žengęs šiuo keliu, buvo vokietis Karlas Marija fon Vėberis (Carl Maria von Weber). Vokiečių romantinės operos pagrindas buvo zingšpylis. 1821 m. jis sukūrė operą „Laisvasis šaulys“, kurios libretas parašytas pagal vokiečių viduramžių legendas ir pasakas. Operos veiksmas vyksta Bohemijos miške, kūrinyje susigrumia gėrio ir blogio jėgos. Kompozitorius naudoja leitmotyvus[1]. Ypač įspūdinga scena, vykstanti slėnyje, kur gyvena milžiniškos rupūžės, driežai, pabaisos:

Ištrauka iš 2-ojo veiksmo finalo „Vilkų slėnis“

K. M. Vėberis opera „Laisvasis šaulys“. 2 veiksmas, finalas: „Vilkų slėnis“

K. M. Vėberis opera „Laisvasis šaulys“. 3 veiksmas: Medžiotojų choras

Paminklas K. M. Vėberiui

Scena iš operos „Laisvasis šaulys“, Niurnberge 1822 m.

Džoakinio Rosinio portretas

      Tuo metu, kai Berlyne buvo statomas „Laisvasis šaulys“, kitas žymus romantizmo operų kūrėjas – italas Džoakinas Rosinis (Gioachino Rossini), būdamas 37-erių, rašė paskutiniąją savo operą „Vilius Telis“ (iš viso yra sukūręs 38 operas).nesuprantu klaustuko Bet ne ji išgarsino kompozitorių – pasaulinę šlovę jis pelnė komiškomis operomis, vadinamomis opera buffa. Kai 1816 m. Romoje buvo pastatytas jo „Sevilijos kirpėjas“ (pagal P. Bomarše komediją), jis tapo publikos numylėtiniu. Publika vis labiau įsimyli tą apsukrų vaikiną, – rašė kompozitorius savo draugei. Opera buvo parašyta stebėtinai greitai – per 20 dienų. „Duokite man skalbinių sąrašą, ir aš sukursiu jam muziką“, – juokavo kompozitorius. Pirmąjį spektaklį sužlugdė konkurentai, o po antrojo publika skandavo „Tegyvuoja“ ir šviečiant fakelams parvedė autorių namo. Populiariausi operos numeriai: uvertiūra, Rozinos kavatina:

 2 veiksmas, Rozinos kavatina

Dž. Rosini. Opera „Sevilijos kirpėjas“: Uvertiūra

Dž. Rosini. Opera „Sevilijos kirpėjas“. 2 veiksmas: Rozinos kavatina

 don Bazilijo „Šmeižto“ arija:

     Italijoje iki Verdžio (žr. 8 t.) buvo labai populiarios V. Belinio (garsiosios „Normos“ autorius), G. Doniceti („Liučija di Lamermur“, „Meilės gėrimas“) ir minėto Dž. Rosinio operos. XIX a. viduryje Italijos opera patiria krizę: mirė V. Belinis ir G. Donicetis, po „Vilhelmo Telio“ operų neberašo ir Dž. Rosinis, įsigali dainininkų kultas. Operą naujam gyvenimui prikėlė Dž. Verdi: jo kūryba yra viena ryškiausių italų operos viršūnių tris šimtmečius trukusioje itališkos operos istorijoje.

G. Doniceti. Opera „Meilės gėrimas“, Nemorino romansas

G. Doniceti. Opera „Meilės gėrimas“: Nemorino romansas

V. Bellini. Opera „Norma“: Normos arija

Kai ima kurti Verdi (žr. 8 t.), Europoje jau buvo žinoma R.Vagnerio (žr. 9 t.) muzikinės dramos bei leitmotyvų sistemos idėjos. Tačiau Verdi liko ištikimas itališkai bel canto[2] tradicijai, jo orkestras niekada neturi pirmenybės prieš vokalą. 

 Italija sunkiau nei šiauriau esančios šalys pasidavė romantizmo vilionėms – kompozitoriai nepuolė eksperimentuoti. Romantizmo elementai tik pamažu prasiskverbė į italų operą, bet niekada nepasiekė tokio lygio kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje. 

D. Rosinio žmona

      Prancūzijoje operos srityje daug nusipelnė Šarlis Guno (Charles Gounod) (1818–1893). Šiame krašte šeštajame−septintajame dešimtmečiuose įsigali „lyrinė opera“. Jai buvo būdinga kasdieniški siužetai, realistiškai perteikę paprastų žmonių gyvenimą. „Lyrinės operos“ muzika pasižymėjo emocionalumu, nuoširdumu, lyriškumu ir išraiškos paprastumu bei dainų ir romansų intonacijomis. 

Šarlis Guno     

J. V. Getė

      Š. Guno yra dvylikos operų autorius, iš kurių žymiausia yra 5 veiksmų „Faustas“, parašyta pagal J. V. Getės tragediją. Jos pagrindas – Vokietijoje labai populiari viduramžių legenda. Libreto autoriai – Ž. Barbje ir M. Kare. Premjera įvyko Paryžiuje 1859 m. Operos muzika labai melodinga. Kompozitorius meistriškai naudoja įvairias operos formas. Pagrindiniai veikėjai yra Margarita (sopranas), Faustas (tenoras) ir Mefistofelis (bosas). Mefistofelio kupletai „Vien tik auksas valdo mus“ − vienas populiariausių šios operos fragmentų:

Smagūs operos chorai, pavyzdžiui, Miestiečių choras:

      Ryškių tautinės operos pavyzdžių sutinkame Rytų Europoje, ypač Rusijos muzikinėje literatūroje (žr. 2 t.). Savo nacionalinius sceninius veikalus turi čekai (žr. 4 t.), lenkai pagrįstai didžiuojasi Stanislovo Moniuškos (Stanislaw Moniuszko) „Halka“ (1854).      

Scena iš operos „Faustas“

Libretistai

Romantikai operos libretams pasirinkdavo pačius įvairiausius siužetus: operas rašė pagal istorinius faktus, pasakas, garsių savo amžininkų ir praeities rašytojų, poetų kūrinius.

 Kompozitoriaus bendradarbis, pagal pasirinktą siužetą kuriantis operos literatūrinį tekstą, vadinamas libretistu. Kai kurie iš jų su kompozitoriais bendradarbiavo ilgą laiką. Toks pavyzdys – R. Štrausas ir H. Hofmanštalis, kurie kartu parašė 7 operas, o iš bendros kūrybos labiausiai išpopuliarėjo „Rožių kavalierius“ ir „Elektra“. Kitas duetas − Dž. Verdi ir F. M. Piave (žr. 8 t.). Dž. Verdi buvo labai reiklus libretui. Jam buvo svarbu įtemptas siužetas, dramatiškos situacijos, ryškūs ir įsimenami veikėjų charakteriai. Kompozitorius reikalavo teksto glaustumo, atsisakydavo su pagrindine idėja nesusijusių siužeto linijų. Muziką pradėdavo rašyti tik turėdamas visą operos tekstą. Po „Aidos“ Verdi net 16 metų nieko nebekuria. Raginamas parašyti operą „Otelas“ dvejojo, ar gali V. Šekspyro tekstas skambėti itališkai. Ir kai A. Boito atnešė libretą, Verdi liko juo sužavėtas. Taip padedant libretistui didysis italų maestro vėl grižo prie kūrybos.

Kai kurie kompozitoriai libretus rašė patys (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ pagal A. Puškino kūrinį), o R. Vagneris visų savo 13 operų libretus parašė pats. Kai dėl prasto libreto buvo nušvilpta garsaus prancūzų kompozitoriaus H. Berliozo opera „Benvenuto Čelini“, jis pasekė Vagnerio pavyzdžiu ir operų libretus ėmė kurti pats.

   Klausimai ir užduotys                                                 

     Paaiškink šiuos terminus ir sąvokas:

     *buffa,

     *libretas,

     *bel canto,

     *lyrinė opera,

     *leitmotyvas.

__________________________________________________________

Linkolno centras

Milano „La Scala“

Maskvos Didysis teatras

Skaitiniai

        Žymiausi pasaulio operos teatrai

      Niujorko (JAV) „Metropolitan“ buvo atidarytas 1880 m. Š. Guno opera „Faustas“. Pirmajame, daug kartų renovuotame pastate, opera veikė iki 1967 m. Vėliau ji persikėlė į Linkolno centrą. Ta proga įvyko S. Barberio operos „Antonijus ir Kleopatra“ pasaulinė premjera. „Metropolitan Opera“ valstybė skiria apytiksliai 400 tūkst. Lt. Palyginkime: Lietuvos opera (LNOBT) iš valstybės gauna 17 mln. Lt dotaciją.

Garsioji Metropolitan scenos uždanga sveria per 100 kilogramų.

      Čikagos „Lyric Opera“ (Chicago Lyric) savo veiklą skaičiuoja nuo 1910 m., kai čia buvo pastatyta Dž. Verdi „Aida“. Po finansinių krizių šiandien šis teatras konkuruoja su Niujorko operos teatru. Didelį pakilimą šis teatras išgyveno pasirašius sutartį su žymiąja graikų soliste Marija Kalas (Maria Callas), jame dainavo ir legendinė Renata Tebaldi.

Šio teatro repertuare dominuoja itališkos operos, tačiau kiekvieną sezoną publikai pateikiama ir po rečiau statomą veiklą. Operos rūmai užima trečdalį 1929 m. statyto 45 aukštų pastato. Salėje yra per 3500 vietų žiūrovams. Sezonas trunka nuo rugsėjo iki kovo.         

      Milano „La Scala“ (it. „laiptai“) – visų operos mylėtojų Meka. Čia padainuoti – kiekvieno dainininko svajonė.

XIV a. Veronos didikė Regina della Scala Milano centre pastatė bažnyčią. Po 400 metų ji sudegė ir vėliau ant jos pamatų buvo pastatytas teatras. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo subombarduotas. Sakoma, kad dirigentas A. Toskanini (žr. 6 t.), grįžęs iš Amerikos ir pamatęs šventovės griuvėsius, apsiverkė. Teatras buvo atstatytas beveik vien jo lėšomis ir atidarytas 1946 m. „La Scala“ garsėja puikios akustikos 3000 vietų sale, kurią juosia penki aukštai puošnių balkonų. Teatre veikia muziejus, o jo eksponatai siekia laikus iki Kristaus. Daugiausia vietos skiriama Verdi. Tarp eksponatų – jo pirmasis, jau surūdijęs laikrodis, pasas, plaukų sruoga ir kiti asmeniniai daiktai. 

       Garsiausiame Anglijos − Londono „Covent Garden“ − čia ilgą laiką dirigavo legendinis vengrų dirigentas Džordžas Šoltis − teatre sėkmingą tarptautinę karjerą pradėjo lietuviai Liora Grodnikaitė ir Edgaras Montvidas.

                                     Edgaras Montvidas               Liora Grodnikaitė

      Paryžiaus „Grand Opera“, pačių prancūzų vadinama L’Opera buvo statoma 12 metų ir atidaryta 1875 m. Tai yra vienas gražiausių Prancūzijos pastatų. Salėje yra apie 2000 vietų žiūrovams.

      Vienos „Staatsoper“ atidarymas įvyko 1869 m., vadovaujant G. Mahleriui.

Vienas garsiausių Europos operos teatrų per dešimt metų po karo buvo atstatytas rėmėjų aukomis. 1955 m. įvyko L. Beethoveno „Fidelio“ (ji parašyta šio teatro direktoriaus užsakymu) premjera.

Vienos opera yra visiškai išlaikoma valstybės. Kasmet 10 mėnesių trupė dirba Vienoje, o vasarą dviem mėnesiams išsikelia į Zalcburgo festivalį. Repertuare dominuoja vokiečių autorių, ypač Mocarto, kūriniai.

      Garsiausi Vokietijos operos teatrai yra Miuncheno „Bayrische Oper“ ir Berlyno „Deutsche Oper“.

          Rusija garsėja Maskvos Didžiuoju ir Peterburgo Marijos teatrais.

Jo dviejų tūkstančių žmonių kolektyvui vadovauja V. Gergijevas. Šis neeilinis menininkas diriguoja teatro spektaklius, simfoniniams orkestrams Niujorke („Metropolitan Opera“), Milane („La Scala“), Roterdame, Paryžiuje, Helsinkyje, Londone („Covent Garden“), Vienoje ir kt.

Sankt Peterburgo Marijos teatras

      Lietuvos muzikinio teatro istorija prasidėjo 1920 m. Kaune. Teatras pastatytas 1891 m., iškilmingas atidarymas įvyko 1892 m. sausio 9 d. Kelis kartus pagal įvairius projektus atnaujintas šiandien tai – Kauno valstybinis muzikinis teatras.

Kauno muzikinio teatro salė

„Metropolitanas“

Marija Kalas

Milano „La Scala“ salė

Londono Karališkoji opera

Paryžiaus „Grand Opera“

Maskvos Didžiojo teatro salė