5. Edvardas Grygas – norvegų muzikos dainius

(Edvard Hagerup Grieg) (1843–1907)

Edvardas Grygas

     Būti norvegų menininku – nuostabi likimo dovana, kurios nekeisčiau į nieką pasauly, – sakė kompozitorius. Liaudiškumas yra svarbiausias jo muzikos bruožas. Norvegiškas charakteris atsiskleidžia „gaudžiančiuose“ jo kūrinių bosuose, jie imituoja senovinius styginius instrumentus. Pagal kaimo smuikininkų įrašus aranžuoti norvegų valstiečių šokiai – dar vienas fiordų krašto dainiaus meilės folklorui pavyzdys. O kur dar „25 norvegų liaudies melodijos“, „Norvegų melodijos“ fortepijonui, „Norvegų šokiai“ keturioms rankoms fortepijonui!   

Norvegija garsi fiordais

E. Grygo ir žmonos Ninos kapas

       Svarbiausi gyvenimo faktai

      Gimė nedideliame, tačiau tvirtų kultūrinių tradicijų Norvegijos mieste Bergene diplomato ir pianistės šeimoje. Miestas turėjo savo „Paganinį“ Ulę Bulį (Ulle Bull). Jo paraginti tėvai 15-metį Edvardą išleido studijuoti į Leipcigo konservatoriją.

       Konservatoriją baigė kaip „puikus pianistas ir talentingas kompozitorius“, − taip pedagogų buvo apibūdintas gabus studentas.

      Dirbdamas Skandinavijos kultūros centre – Kopenhagoje – susipažįsta su būsimąja žmona Nina, kuri tapo puiki jo dainų ir romansų atlikėja.

      Aštuonerius metus (1866–1874) kompozitorius gyvena Norvegijos sostinėje Kristianijoje. Tai intensyvios kūrybinės veiklos metai. Su gimtuoju miestu E. Grygą siejo ypač glaudūs ryšiai: daug keliavęs, kaip pianistas bei dirigentas koncertavęs visoje Europoje, jis nuolat grįždavo į gimtąjį Bergeną ieškoti dvasios ramybės. Visą savo kūrybinį palikimą paliko Bergenui. Šalia jo pasistatė garsųjį „Trolhaugeną“ (Trolių kalva – taip pats kompozitorius praminė savo namus). Čia jis gyveno nuo 1885 m. iki mirties 1907 m.

E. Grygo festivalis švenčiamas Bergene

Svarbiausi kompozitoriaus kūriniai:

E. Grygo muzika melodinga. Ypač novatoriška yra jo muzikos harmonija. Jau vaikystėje susižavėjo disonansiniais akordais.

Šalutinė partija yra ryškaus norvegiško charakterio, ji primena tautinį šokį halingą:

Ed. Grygas. Koncertas fortepijonui a-moll, op. 16: I dalis

H. Ibsenas

Fortepijoninės miniatiūros „Lyrinės pjesės“ (66 pjesės sudaro 10 sąsiuvinių) yra nedidelės apimties, tai savotiškas kompozitoriaus dienoraštis. Jos yra įvairių žanrų: elegija, noktiurnas, lopšinė, valsas, arija ir kt. Pjesės programinės. Šviesiai ir lyriškai skamba pjesė „Arijetė“:

Pjesė „Pavasariui artėjant“:

Į fantastinį trolių pasaulį nukelia pjesė „Nykštukų eisena“:

Ed. Grygas. Fortepijoninės miniatiūros „Lyrinės pjesės“: pjesė „Nykštukų eisena“

      1874 m. Grygas gavo H. Ibseno laišką su pasiūlymu parašyti muziką dramai

„Peras Giuntas“. Kompozitorius mielai sutiko ir su įkarščiu ėmėsi darbo. Jį aplankė didžiulė sėkmė – šiandien muzika populiaresnė už dramą.

„Perą Giuntą“ sudaro 23 numeriai, iš jų yra sudarytos dvi siuitos orkestrui.

Pjesė Rytas iš I siuitos piešia šviesų, skaidrų gamtos peizažą. Aukštame registre temą poetiškai atlieka fleita ir anglų ragas:

Ed. Grygas. „Peras Giuntas“, I siuita: pjesė „Rytas“

Solveigos daina iš II siuitos ypač artima norvegų liaudies melodijoms. Ji subtiliai atskleidžia ištikimai Pero laukiančios kaimo merginos paveikslą:

Ed. Grygas. „Peras Giuntas“, II siuita::Solveigos daina

E. Grygo knygos „Dainų rinkinys“ viršelis

E. Grygas pelnytai vadinamas norvegų muzikos dainiumi − dainos ir romansai (apie 150) sudaro didelę jo kūrybos dalį, vokalines miniatiūras kompozitorius rašė visą gyvenimą. Jose – meilė tėvynei, jos žmonėms, gamtai. Nuoširdumas ir santūrumas – štai esminiai jo vokalinės muzikos bruožai. Tekstams dažnai rinkosi savo pamėgto H. Ibseno, danų pasakininko H. K. Anderseno eiles. Daugelio vokalinių kūrinių įkvėpėja buvo žmona Nina, puiki dainininkė. Žinomi pasaulinio lygio šedevrai: „Gulbė“ (H. Ibseno ž.), „Poeto širdis“, „Miške“, „Trobelė“.

Itin populiari solinė daina „Myliu tave“ (H. K. Anderseno ž.):

Paminklas Norvegijos dainiui

E. Grygui

   Klausimai ir užduotys                                                

Sugrupuokite:

Lentelę Word formatu atsisiųsti galite čia  

__________________________________________________________

Skaitiniai

      Apie koncerto žanrą

       Koncerto pavadinimas kilęs iš italų kalbos žodžio concertare. Tai reiškia „rungtyniauti, konkuruoti“. Per pirmuosius koncertus (XVI a.) rungtyniaudavo atskiros, lygiavertės atlikėjų grupės. Nuo XVII a. jau rungtyniauja keli solistai su kitais orkestrantais (concerto grosso). Vėliau lieka tik solistas virtuozas, o orkestras dažnai tik akompanuoja jam. Solistui tikras išbandymas – kadencija. Ji yra prieš kūrinio pirmosios dalies pabaigą. Orkestras nutyla, o solistas improvizuoja pirmosios dalies temomis. Vėliau kompozitoriai kadencijas ėmė užrašinėti.

      Koncertai paprastai yra trijų dalių: greita−lėta−greita.