4. Čekų nacionalinės muzikos kūrėjai

B. Smetana

XIX a. kuriant tautinę muziką lyderiai buvo čekai. Reikšmingiausi kompozitoriai − Bedržichas Smetana ir Antoninas Dvoržakas. Kitaip nei Rusija, Čekija visada buvo europinės muzikos sūkuryje, tad ir šių autorių muzika artima europietiškai. Tautiškumas labiausiai atsiskleidė kūrybos temose, programiniuose kūrinių pavadinimuose.

      Bedržichas Smetana (1824–1884)

      Svarbiausi gyvenimo faktai

• Gimė Bohemijoje (dabar – Čekija). Muziką studijuoti pradėjo labai vėlai – buvo jau devyniolikmetis.
• 1848 m. kartu su F. Listu Prahoje įkūrė muzikos mokyklą, buvo jos direktorius.
• 1856–1861m. gyveno ir kūrė Švedijoje.
• 1866 m. tapo Prahos Nacionalinio teatro vyriausiuoju dirigentu. Čia tais pačiais metais buvo pastatyta žymiausia jo opera „Parduotoji nuotaka“.
• Būdamas 50-ies staiga apkurto, tad teko atsisakyti plačios veiklos ir atsidėti vien kūrybai. Rašo operas, ciklą „Mano tėvynė“.
• Paskutiniais gyvenimo metais – iki pat mirties 1884 m. − sulaukia didelės šlovės: Nacionalinio teatro atidarymo proga statoma jo opera „Libuše“, iškilmingai minimas 100-asis „Parduotosios nuotakos“ spektaklis ir kt.

Paminklas B. Smetanai

Scena iš operos „Parduotoji nuotaka“

B. Smetanos muziejus

         Svarbiausi kompozitoriaus kūriniai

Išgarsėjo operomis (8) ir simfoninėmis poemomis.

Opera „Parduotoji nuotaka“ pelnė ir tarptautinį pripažinimą. Tai antroji B. Smetanos opera. Joje pasakojama apie visas kliūtis įveikusią Janeko ir Maženkos meilę, sėkmingai pasibaigusią vestuvėmis. Jos muzika grįsta liaudies dainoms artimomis melodijomis, kurios realistiškai atskleidė čekų kaimo vaizdus. Muzika yra gyva, spalvinga ir melodinga.

Nuotaikingai skamba pirmojo veiksmo valstiečių choras. Veržlumo jam suteikia sinkopuotas polkos ritmas:

Ryškaus čekiško charakterio yra ir polka iš 1-ojo veiksmo:

     Ne mažiau populiarus 6 simfoninių poemų ciklas „Mano tėvynė“, ypač poema „Vltava“. Kompozitorius pats visoms poemoms parašė programą. „Vltavos“ programoje pasakojama, kaip du upeliukai susilieję davė pradžią upei Vltavai. Ji teka per miškus, kuriuose skamba medžiotojų ragai, per laukus, brandinančius gerą derlių. Jos krantus pasiekia smagių kaimiškų vestuvių garsai, o mėnuliui šviečiant ant jos bangų supasi undinės... Pagaliau, įveikusi įvairias kliūtis, ji pasiekia Prahą ir išsilieja plačia upe. Plačiai „teka“ ir Vltavos tema:

           B. Smetana. Poemų ciklas „Mano tėvynė“: poema „Vltava“

B. Smetanos muziejus iš kitos pusės

A. Dvoržakas

      Antoninas Dvoržakas (1841–1904)

       Svarbiausi gyvenimo faktai

• Gimė valstiečio šeimoje. 16-metis išvyko į Prahą, kur mokėsi Vargonininkų mokykloje. Grieždamas Smetanos diriguojamame orkestre, susižavėjo jo operomis ir tai paskatino Dvoržaką imtis šio žanro.

• Parašo pirmuosius kūrinius tautiniu pagrindu: „Slavų rapsodijos“, „Čekų siuita“ ir žymiuosius „Slavų šokius“.
• Brandos laikotarpiu kuria simfonijas, jo kūrinius spausdina garsios Europos leidyklos, ima gastroliuoti ne tik Čekijoje, bet ir užsienyje. Kompozitorius pakviečiamas dėstyti Prahos konservatorijoje. Taip jis tampa čekų tautinės kompozitorių mokyklos lyderiu.
• 1892–1895 m. gyveno Amerikoje, kur vadovavo Nacionalinei konservatorijai. Taip pat koncertavo diriguodamas savo kūrinius. Parašo 5-ąją simfoniją „Iš Naujojo pasaulio“.

• Po trejų metų grįžęs į Čekiją koncertuoja įvairiose Europos šalyse. Vienas žymiausių paskutinių kompozitoriaus kūrinių – opera „Undinė“. Ji, greta B. Smetanos „Parduotosios nuotakos“, užima garbingą vietą pasaulinėse scenose.
• Iki mirties 1904 m. dirba Prahos konservatorijos direktoriumi.

Namas, kuriame gimė A. Dvoržakas     

Paminklas A. Dvoržakas

      Svarbiausi kompozitoriaus kūriniai:

      Labiausiai A. Dvoržaką išgarsino 5-oji simfonija e-moll „Iš Naujojo pasaulio“. Joje čekišką muziką jis derina su spiričiueliais[1], kitomis indėnų ir juodaodžių tautinės muzikos ypatybėmis.  Simfoniją sudaro keturios dalys.

Pirmosios dalies svarbiausios temos – pagrindinė ir šalutinė – turi vieną bendrą bruožą – sinkopinį ritmą. Jis ir suteikia melodijoms neįprasto europiečio ausiai atspalvio.

Pagrindinė tema

Šalutinė tema

A. Dvoržakas. 5-oji simfonija e-moll „Iš Naujojo pasaulio“: I dalis

     Populiariuosius „Slavų šokius“ galima pavadinti folklorine siuita (ji grindžiama kurios nors tautos liaudies muzikos pavyzdžiais, pvz. Grygo „Norvegų šokiai“, Bramso „Vengrų šokiai“ ir pan.). Du jų sąsiuvinius skiria dešimtmetis. Nors tai ir originalūs kūriniai, jie stebėtinai tiksliai perteikia tautinį muzikos charakterį.

Šokyje Nr. 2 e-moll kompozitorius gretina dvi kontrastingas temas:

A. Dvoržakas. „Slavų šokiai“: Nr. 2 e-moll

O Nr. 8 g-moll yra sinkopuoto ritmo furiantas[2]:

A. Dvoržakas. „Slavų šokiai“: Nr. 8 g-moll

Vienas populiariausių kamerinių kūrinių − „Humoreska“:

 Apie tai byloja  transkripcijos įvairiems instrumentams, styginių ansambliui ir kt.

   Klausimai ir užduotys                                                    

1. Kas paskatino tautinių kompozicinių mokyklų atsiradimą?

2. Užpildykite lentelę:

Lentelę Word formatu atsisiųsti galite čia

__________________________________________________________

Didysis Habsburgų herbas

Ežeringoji Karelija, buvusi Rusijos dalis

Janas Sibelijus

Isaako Albeniso

Skaitiniai

      Tautinė muzika

      XIX a. – tautinių kompozicinių mokyklų atsiradimo amžius. Tai susiję su sukilimais ir maištais, siekiant išsivaduoti iš svetimų šalių priespaudos. Patriotiniai jausmai skatina domėtis folkloru, kurti tautinio charakterio meno kūrinius. Šis reiškinys buvo ypač paplitęs užgrobtuose kraštuose – Italijoje ir Čekijoje.

      Kai kūrė B. Smetana, Čekija buvo valdoma Austrijos-Vengrijos imperijos. Vokiečių kalba buvo oficiali, ir tik kaimiečiai kalbėjo čekiškai. Subrendęs kompozitorius ėmė tobulinti savo gimtąją kalbą. Tad tai, kad „Parduotosios nuotakos“ libretas buvo parašytas čekiškai, o polka ir furiantas (čekų šokiai) suskambo operos teatro scenoje, tapo tikra sensacija. Tuo metu, kai gyveno Dž. Verdi, Italija buvo susiskaldžiusi į aštuonias mažas valstybes. Jos buvo Austrijos ir kitų šalių priespaudoje. Italijoje nuolat kildavo sukilimai, ir 1870 m. šalis išsivadavo iš priespaudos. Buvo įkurta vieninga Italijos valstybė.

      Kovotojų už laisvę patriotizmas atsispindi ir „italų revoliucijos maestro“ (taip amžininkai vadino Dž. Verdi) kūryboje. Jo operų premjeros virsdavo demonstracijomis, o ryškios, dainingos ir įsimintinos operų melodijos populiarumu nenusileisdavo liaudies dainoms. Kai laidojo Verdi, Milano gatvėse išsirikiavo daugiau negu du šimtai tūkstančių žmonių. Jie niūniavo vergų chorą iš „Nabuko“ − „Skrisk, svajone, sparnuotoji mano“.

     Kiek kitokia situacija buvo Rusijoje. Vieni kompozitoriai siekė rusišką dvasią suderinti su vakarietiška kompozicine technika (Glinka, „Mogučaja kučka“, žr. 1 ir 2 t.), kiti (P. Čaikovskis, žr. 3 t.) buvo artimesnis europinei tradicijai. 

      Suomių tautinis kompozitorius – Janas Sibelijus – išgarsėjo patriotiniais simfoniniais kūriniais „Karelija“ ir „Suomija“, meistriškomis simfonijomis.

      Danijoje kūrė originalių simfonijų autorius Karlas Nilsenas.

Karlas Nilsenas

      Ispanai didžiuojasi Isaako Albeniso ir Enrikės Granadoso temperamentinga fortepijonine muzika.

Smagi polka

Choras. Scena iš Dž. Verdi operos „Nabukas“

Namas, kuriame gimė K. Nilsenas

Enrike Granados