3. Piotras Čaikovskis: Aš artistas, kuris gali ir privalo atnešti šlovę savo Tėvynei

(1840–1893)

Piotro Čaikovskio portretas

Apie kompozitorius retai galima pasakyti: žymiausiais, populiariausias. Tačiau P. Čaikovskis – toks. Apie jį kalbant galima drąsiai teigti – iškiliausias, garsiausias Rusijos muzikas. Aš artistas, kuris gali ir privalo atnešti šlovę savo Tėvynei, − teigė kompozitorius.

 P. Čaikovskis, kitaip nei „Galingojo sambūrio“ nariai, rašė labiau europietišką muziką, jam mažiau rūpėjo muzikos tautinis charakteris. Tam įtakos turėjo ir jo profesinis pasirengimas, ir dažnos gastrolės Vakarų Europoje. Antra vertus, jo kūrinių temos yra rusiškos ir jis savaip tęsia pirmtakų tradicijas.

      Svarbiausi gyvenimo faktai

      Piotras Čaikovskis gimė 1840 m. mažame Uralo miestelyje. Tėvas buvo kalnakasybos įmonės direktorius. Šeima buvo muzikali, namuose vykdavo mėgėjiški koncertai, tarp šeimos narių buvo puikūs tarpusavio santykiai. Jau ketvirtaisiais gyvenimo metais išryškėjo Piotro muzikiniai gabumai. Jį pradėjo mokyti skambinti fortepijonu. Dešimtmetis buvo atiduotas į Teisės mokyklą Sankt Peterburge, ruošiant jį juristo karjerai. Čia mokėsi nuo 1850 iki 1859 m. Parašė pirmuosius kūrinius.

      Baigęs mokyklą, P. Čaikovskis pradėjo tarnybą Teisingumo ministerijoje. Kartu pradėjo lankyti muzikos klases prie Rusų muzikos draugijos. Po metų šitos klasės buvo reorganizuotos į pirmąją Rusijos konservatoriją, kur ir įstojo mokytis P. Čaikovskis. Jo mokytojas buvo garsus pianistas ir kompozitorius Antonas Rubinšteinas – Sankt Peterburgo konservatorijos įkūrėjas. Pas jį mokėsi kompozicijos ir instrumentavimo. Tuomet P. Čaikovskis apsisprendė tapti profesionaliu muziku. Diplominis darbas – kantata pagal F. Šilerio baladės „Į džiaugsmą“ žodžius (1865 m).

     Baigęs konservatoriją sidabro medaliu, 1866 m. P. Čaikovskis Nikolajaus Rubinšteino – A.Rubinšteino brolio − kvietimu išvyko į Maskvą ir pradėjo dėstytojo darbą ką tik atidarytoje antrojoje Rusijos konservatorijoje. Dėstė harmoniją, instrumentavimą ir kompoziciją. Savo pedagoginę patirtį apibendrino vadovėlyje „Praktiškas harmonijos mokymosi vadovas“. Jis turėjo keletą šimtų mokinių. Konservatorijai po daugelio metų buvo suteiktas P. Čaikovskio vardas.
Maskvoje per labai trumpą laikotarpį Čaikovskis tapo vienu žymiausių rusų kompozitorių. Sukūrė pirmąją simfoniją „Žiemos svajos“, simfoninę fantaziją „Frančeska da Rimini“. Po truputį garsas apie jį sklido Europoje. 

P. Čaikovskio vardo konservatorijos koncertų salė

Scena iš baleto „Spragtukas“

       Šiuo periodu sukurta beveik visų žanrų muzika: uvertiūra „Romeo ir Džuljeta“, operos „Vaivada“, „Undinė“, „Opričnikas“, „Kalvis Vakula“, baletas „Gulbių ežeras“ (premjera 1877 m. buvo nesėkminga), 3 simfonijos, Pirmas koncertas fortepijonui b-moll. Prasideda kompozitoriaus gastrolės po Europą. Jis parašo Ketvirtąją simfoniją (1877 m.), operą „Eugenijus Oneginas“ − pirmąją, pagal Puškino siužetą. 1877 m. skubotai susituokia su Antonina Miliukova. Jų bendras gyvenimas truko beveik tris mėnesius. Nesutarimai ir buvusios žmonos priekaištai po išsiskyrimo kompozitoriaus gyvenimą pavertė košmaru. Tuo laikotarpiu sustiprėja pažintis su viena iš gerbėjų, turtinga našle Nadežda fon Mek. Ji tampa Čaikovskio rėmėja daugiau nei dešimtmetį, jai padedant P. Čaikovskio finansinė padėtis tampa stabili. Gerbėja jam paskyrė 6000 rublių metinę pensiją. Bendru susitarimu jie nė karto nesusitiko. Yra išlikę jų laiškai.

       Prasideda kelionių ir kūrybinių ieškojimų metai. Parašo „Italijos kapričio“, Antrąjį koncertą fortepijonui, „Manfredo simfoniją“. Čaikovskis pradeda reguliariai diriguoti, ir kaip dirigentas surengia pirmąją savo turnė po Europą. Lankosi Berlyne, Prahoje, Londone, Drezdene, Kelne, Frankfurte prie Maino.1891 m. įvyksta koncertinė kelionė į JAV. Intensyviai kuria: parašo operas „Orleano mergelė“, „Mazepa“, „Pikų dama“, Penktąją simfoniją (e-moll), baletus „Miegančioji gražuolė“ „Spragtukas“, uvertiūrą „Hamletas“. Paskutiniaisiais gyvenimo metais sukuria Šeštąją simfoniją „Pathetique“. P.Čaikovskis dabar žinomas visame pasaulyje, jo operos statomos daugelyje Vakarų Europos teatrų. 1893 m. spalio 28 d. Sankt Peterburge įvyko Šeštosios simfonijos premjera, dirigavo pats autorius.

      1893 m. lapkričio 6 d. P. Čaikovskis mirė, būdamas 53 metų amžiaus. Palaidotas Sankt Peterburge.

          Kompozitoriaus laidotuvės                              P. Čaikovskio kapas Sankt Peterburge

Scena iš baleto „Gulbių ežeras“

         Svarbiausi kompozitoriaus kūriniai

Rusų muziką jis papildė naujais žanrais: yra rusiško baleto, styginių kvarteto (lygiagrečiai su A. Borodinu), naujo tipo simfonijos (simfonijos-dramos, simfonijos-tragedijos) pradininkas.

P. Čaikovskio muzikos charakteris yra lyrinis, vėliau − dramatinis, tragiškas. Svarbiausia išraiškos priemonė – daininga melodija. Kompozitorius pelnytai laikomas vienu puikiausių pasaulio melodistų, tai viena priežasčių, lėmusių jo muzikos populiarumą visame pasaulyje.

        Simfonija Nr. 6 h-moll, op.74, „Patetinė“ – tai savotiška „gulbės giesmė“. Dirigavęs ją likus 9 dienoms iki mirties, autorius sakė: Į šią simfoniją aš sudėjau visą savo sielą. Simfonija netradicinė: prasideda niūria įžanga:

P. Čaikovskis. Simfonija Nr. 6 h-moll, op.74, „Patetinė“. I dalis (fragmentas)

Jos antrojoje dalyje vietoj pamėgto 3 dalių valso − penkių dalių metras:

P. Čaikovskis. Simfonija Nr. 6 h-moll, op.74, „Patetinė“. II dalis (fragmentas)

 o vietoj įprasto džiaugsmingo finalo skamba tragiška lėto tempo muzika, pvz.:

P. Čaikovskis. Simfonija Nr. 6 h-moll, op.74, „Patetinė“. IV dalis (ištrauka)

       Didelį dėmesį kompozitorius skyrė sceninei muzikai. Parašė 3 baletus, 10 operų. Temas dažniausiai rinkosi rusiškas, buvo labai reiklus libretui. Operoje pagrindinį dėmesį skyrė vokalui, jam nepatiko Vagnerio (žr. 9 t.) operos.     

Scena iš operos „Eugenijus Oneginas“

A. Puškino portretas

Viena populiariausių operų yra „Eugenijus Oneginas“ (1858) (žr.1 t. skait.).

Orkestro įžangoje skamba Tatjanos (sopranas) leittema, kuria grindžiama visa jos partija. Jai artima Lenskio muzikinė charakteristika, tuo autorius siekia pabrėžti jų sielų giminystę. Tai ypač ryšku Lenskio ariozo[1] ir arijoje.

Lenskio ariozo (ištrauka)

P. Čaikovskis. Opera „Eugenijus Oneginas“. 1 paveikslas: Lenskio arijozo

 Išsamiausiai sudėtingus Tatjanos jausmus perteikia „Laiško scena“ (Tatjanos monologas). Santūriai skamba Onegino ariozo:

P. Čaikovskis. Opera „Eugenijus Oneginas“. 2 paveikslas: Laiško scena

P. Čaikovskis. Opera „Eugenijus Oneginas“. 2 paveikslas: Onegino arijozo

Lenskis (garsus rusų tenoras Sobinovas)

Korta. Pikų dama

      „Pikų dama“ taip pat parašyta pagal A. Puškino siužetą. Libretą parašė brolis Modestas. Operoje labai taikliai, subtiliai ir įtikinamai atskleisti jos pagrindinių veikėjų charakteriai.

     Operos orkestro įžanga – savotiškas visos operos raktas. Ji pagrįsta temomis, kurios ne kartą skambės operoje. Ypač reikšminga trijų kortų ir Lizos (sopranas) bei Germano (tenoras) meilės temos:

Trijų kortų tema

Lizos tema

Germano tema

P. Čaikovskis. Opera „Pikų dama“. Introdukcija

Jos intonacijas girdime aistringame Germano ariozo „Atleiski, dangiška esybe“.

P. Čaikovskis. Opera „Pikų dama“. 2 paveikslas: Germano arijozo

      Vienas populiariausių kūrinių − Koncertas fortepijonui ir orkstrui Nr.1, b-

 moll, op. 23.

      Iš kamerinės muzikos dažnai atliekamas fortepijoninis ciklas „Metų laikai“,  pjesės iš „Vaikų albumo“.

Fortepijoninis ciklas „Metų laikai“ ištrauka iš pjesės „Biželis“

P. Čaikovskis. Fortepijoninis ciklas „Metų laikai“: pjesė „Biželis“

Fortepijoninės pjesės „Vaikų albumas“, ištrauka iš pjesės „Neapolietiška dainelė“

P. Čaikovskis. Fortepijoninės pjesės „Vaikų albumas“: pjesė „Neapolietiška dainelė“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro CD „Piku dama“ viršelis

   Klausimai                                                                             

1. Kokių žanrų muziką rašė P.Čaikovskis?

2. Kurių iš jų pradininkas jis yra?

3. Kuo jo kūryba skiriasi nuo „Galingojo sambūrio“ narių muzikos?

4. Kaip Rusijoje įamžintas jo vardo atminimas? 

__________________________________________________________

Skaitiniai

       Gyventi vis tik galima – čia Čaikovskio žodžiai

        Ketvirtoji simfonija f−moll, op. 36 (1877 m.)

        Ši simfonija − operos „Eugenijus Oneginas“ „bendraamžė“. Ji dedikuota N. fon Mek. Skiriu mano geriausiam draugui, – rašė kompozitorius. Kūrinio premjera įvyko 1878 m.

Nors simfonijos programa neskelbiama, ją autorius komentuoja laiške savo rėmėjai. Simfonijos turinys tipiškai romantiškas: žmogaus susidūrimas su kliūtimis kelyje į laimę. Nenuostabu – tuo metu kompozitorius išgyveno nepavykusių vedybų krizę. Tačiau finalas – optimistinis: Gyventi vis tik galima, − sako kompozitorius.

1 d. (Antante sostenuto. Moderato con anima) pradedama labai svarbia fanfarine tema:

Ją atlieka pučiamieji instrumentai. Tai fatumas, lemties jėga, kuri trukdo pasiekti laimę ir <...> kaip Damoklo kardas kybo virš galvos ir nuolatos be gailesčio nuodija sielą. Ji nenugalima, jos niekada neįveiksi, – rašo P. Čaikovskis. Sujaudintą dvasinę būseną atspindi pagrindinė tema:

Jai atsvara − dvi valsinio ritmo šalutinės temos. Kaip gera! <...> Užmiršta visa, kas niūru ir liūdna. Štai ji, laimė!

P. Čaikovskis. IV simfonija f−moll, op. 36. I dalis (ištrauka)

2 d. (Andantino in modo do canzone) kontrastingą pirmajai daliai svajingo charakterio antrąją autorius apibūdina taip: Ir graudu, ir kažkaip miela prisiminti praeitį.

P. Čaikovskis. IV simfonija f-moll, op. 36. II dalis (fragmentas)

3 d. (Scherzo. Pizzicato ostinato. Allegro) – kasdienio gyvenimo vaizdelis. Panaudotas styginių štrichas pizzicato imituoja rusų liaudies instrumentų skambesį. Sieloje nei linksma, nei liūdna. Apie nieką negalvoji; duodi vaizduotei laisvę, ir ji kažkodėl ima piešti keistus paveikslėlius.

P. Čaikovskis. IV simfonija f-moll, op. 36. III dalis (ištrauka)

4 d. (Allegro con fuoco)Jei savyje nerandi priežasties džiaugtis, žvelk į kitus žmones. Žiūrėk, kaip jie moka linksmintis, užmiršdami viską, – sako P. Čaikovskis. Šią nuotaiką perteikia rusų liaudies dainos – žaidimo „Lauke berželis stovėjo“ tema:

Ji nuskamba keletą kartų, tai suteikia simfonijos ketvirtos dalies formai rondo bruožų.

P. Čaikovskis. IV simfonija f-moll, op. 36. IV dalis (ištrauka)

***

      Kompozitoriai romantikai, skirtingai nuo klasikų, simfonijų dalyse nurodydavo ne tik tempą, bet ir atlikimo charakterį.

    Pizzicato* (sk. picikato; it.) – strykinio muzikos instrumento užgavimas  pirštais.

Ostinato* (it. „atkaklus, užsispyręs“). Čia – nuolat, visą laiką groti pizzicato.

Rondo* (pranc. „ronde“ – ratelis) – muzikos forma, kur svarbiausia tema kaitaliojasi su kitomis temomis.

In modo di canzone* − tarsi daina.

Con fuoco* (sk. kon fuoko) – su įkarščiu, temperamentingai.

Con anima* (sk. kon anima) – su jausmu, jausmingai, karštai.