2. „Galingasis sambūris“

Cezaris Kiuji. Repino tapytas portretas

Modestas Musorgskis

      Skaitiniuose plačiau susipažinsite, kaip kūrėsi „Galingasis sambūris“ („Mogučaja kučka“), kurį sudarė penki muzikai: Aleksandras Borodinas, Modestas Musorgskis, Nikolajus Rimskis-Korsakovas, Milijus Balakirevas (vadovas) ir Cezaris Kiuji (jo mama lietuvė, tėvas – prancūzas, o gimė jis Vilniuje), kokia šio muzikinio ratelio veikla.

Modestas Musorgskis (1839–1881)

Vienas ryškiausių ir savičiausių ratelio narių. Garsėjo kaip operų („Chovanščina“, „Soročinsų mugė“) ir dainų bei romansų („Seminaristas“, „Jeriomuškos lopšinė“, „Mefistofelio daina apie blusą“) autorius. Jo muzikinei kalbai būdingos rečitatyvinės-deklamacinės[1] melodijos, savita, „revoliucinė“ harmonija (dažnai buvo kritikuojamas už „aštrumus“, taisyklių nesilaikymą), ryškus nacionalinis muzikos charakteris.

        Žymiausias jo kūrinys – opera „Borisas Godunovas“ (1868−1874). Libretą

 parašė pats kompozitorius pagal A. Puškino (žr. 1 t. skait.) tragediją. Ši istorinė liaudies muzikinė drama yra 4 veiksmų su prologu. Premjera įvyko Sankt Peterburgo Marijos teatre (žr. 6 t. skait.) 1874 m., kuri sulaukė didelės sėkmės.

Operoje vaizduojami XVI a. pab. Rusijos istorijos įvykiai. Tai netradicinė opera. Joje šalia pagrindinių veikėjų svarbus vaidmuo tenka liaudžiai. Tad kūrinyje labai reikšmingas choro vaidmuo. Jau prologe skamba choras „Ir kodėl palieki mus, tėve?“ Ypač ryškiai atskleistas sukilusios liaudies paveikslas 4-ajame veiksme.

Caro Boriso (bosas) muzikinis portretas labai prieštaringas – jis ir galingas valdovas, ir nuodėmių slegiamas žmogus, ir mylintis tėvas. Visi šie jo bruožai atsiskleidžia trijuose Boriso monologuose. Jie, grįsti rečitatyvinėmis-kalbinėmis intonacijomis, atskleidžia valdovo sielograužą.

Boriso monologas, ištrauka iš Prologo

M. Musorgskis. Opera „Borisas Godunovas“. Prologas: Boriso monologas

Boriso monologas, ištrauka iš 2-ojo veiksmo

Savito kolorito operai suteikia netradicinė harmonija bei instrumentuotė. Prologe kompozitorius meistriškai kuria senosios Rusijos paveikslą, imituodamas cerkvės varpų skambesį.

M. Musogskis. Opera „Borisas Godunovas“. Prologas: Karūnavimo scena: Varpų skambesys

Milijus Balakirevas

Boriso monologas. Scena iš operos „Borisas Godunovas“

V. Hartmano piešinys „Raganos trobelė“

Svarbūs personažai yra Varvlamas (baritonas), silpnaprotis elgeta Jurodivas (tenoras), vienuolis metraštininkas Pimenas (bosas), Grigorijus − Apsišaukėlis Dmitrijus (tenoras), Marina Mnišek (mecosopranas).

Varvlamo daina, ištrauka iš 1-ojo veiksmo

M. Musogskis. Opera „Borisas Godunovas“. 1 veiksmas: Varvlamo daina (fragmentas)

       Iš kitų žanrų kūrinių itin populiari yra M. Musorgskio siuita fortepijonui „Parodos paveikslėliai“ (1874). Šį dešimties kontrastingų dalių ciklą kompozitorius sukūrė apsilankęs savo bičiulio V. Hartmano kūrinių parodoje, surengtoje po dailininko mirties. Muzikinėmis priemonėmis M. Musorgskis atkuria parodos paveikslus. Juos jungia pasikartojanti rusų liaudies melodijoms artima „Pasivaikščiojimo“ tema, kuria, pasak kompozitoriaus, jis pavaizdavo save, vaikščiojantį po parodą:

M. Musorgskis. Siuita fortepijonui „Parodos paveikslėliai“: Pasivaikščiojimo tema (M. Ravelio transkripcija) (fragmentas)

M. Musorgskis. Siuita fortepijonui „Parodos paveikslėliai“: Sena pilis

M. Musorgskis. Siuita fortepijonui „Parodos paveikslėliai“: Du žydai

Marina Mnišek, pirmoji moteris, karūnuota Maskvos valdove, kovoje dėl karūnos žuvo pati ir pražudė sūnų.

V. Hartmano „Didvyrių vartai Kijeve“

Aleksandras Borodinas

      Aleksandras Borodinas (1833–1887)

      A. Borodino epinė herojinė opera „Kunigaikštis Igoris“ (pradėta 1869) –

svarbiausias jo kūrinys, kurį jis rašė 18 metų ir dėl staigios mirtie nebaigė. Tai padarė jo draugai, tarp jų ir N. Rimskis-Korsakovas. Premjera įvyko 1890 m. Sankt Peterburgo Marijos teatre ir iki šiol tai yra viena populiariausių rusiškų operų.

Libretą pagal XII a. rusų epą „Sakmė apie Igorio žygį“, kaip ir dera mokslininkui, ištyrinėjęs archyvus, metraščius, parašė pats kompozitorius.

Pagrindinis operos herojus kunigaikštis Igoris (baritonas) vaizduojamas kaip savo krašto patriotas, narsus karžygys, tad ir jo muzikinė charakteristika yra didinga. Svarbiausias jo muzikinis numeris – didžiulė herojiška arija su rečitatyvu 2 veiksme.

Ypatingo populiarumo susilaukė rytietiško kolorito „Poloviečių šokiai“ iš 2 veiksmo, ypač merginų šokis. Jis pasižymi sinkopuotu ritmu, melodinėmis puošmenomis:

A. Borodinas. Opera „Kunigaikštis Igoris“. 2 veiksmas, „Paloviečių šokiai“: Merginų šokis

A. Borodinas. Opera „Kunigaikštis Igoris“. 2 veiksmas: Igorio arija

Kiti kūriniai: 3 simfonijos, 2 styginių kvartetai, romansai ir dainos.     

Aleksandras Borodinas. Repino tapytas portretas 

N. Rimskis-Korsakovas

        Nikolajus Rimskis-Korsakovas (1844–1908)

      N. Rimskis-Korsakovas, atsisakęs karjeros jūrų laivyne, tapo Sankt Peterburgo  konservatorijos kompozicijos klasės profesoriumi. Kūrė simfonijas, kamerinę muziką, chorus ir romansus. Reikšmingiausi kūriniai yra operos ir simfoninės poemos, siuitos. Juose kompozitorius pasirodė esąs genialus instrumentuotės meistras.

      N. Rimskio-Korsakovo simfoninė poema „Šecherazada“ (1888) dedikuota bičiuliui V. Stasovui, atlikta diriguojant autoriui. Tai vienas ryškiausių rytietiškos tematikos kūrinių rusų muzikoje, parašytas pagal arabų pasakas „1000 ir viena naktis“. Kūrinys kontrastingų keturių dalių, kurių kiekviena turi programinius pavadinimus. Jas sieja palaipsniui kintantys rūstus sultono Šachriaro ir poetiškas Šecherazados (atlieka smuikas solo) leitmotyvai:

Sultono Šachriaro leitmotyvas

Šecherazados leitmotyvas

N. Rimskis-Korsakovas simfoninė poema „Šecherazada“: Sultono ir Šecherezados leitmotyvai

N. Rimskio-Korsakovo vardo konservatorija Sankt Peterburge

Šecherezada seka pasaką

       Operai „Snieguolė“ („Pavasario pasaka“) libretą pagal A. Ostrovskio pjesę rusų liaudies pasakų motyvais parašė pats N. Rimskis-Korsakovas. Iš 15 operų „Snieguolę“ kompozitorius vertino labiausiai. 4 veiksmų su prologu operos muzika itin šviesi ir poetiška, parašyta tarsi vienu įkvėpimu. „Snieguolėje“ susipina tikrovė ir fantastika, operos personažai – realūs (Mizgiris) ir pasakų (Miškinis, Senis Šaltis) bei tarpiniai (Snieguolė, Lėlis). Kūrinyje daug apeiginių scenų, vaizduojančių senovinę rusų buitį. Siekdamas ją atspindėti, N. Rimskis-Korsakovas dažnai naudoja liaudies melodijas. Kūriniui vientisumo suteikia išplėtota leitmotyvų sistema (žr. 6 ir 9 t.). 

       Pagrindinė veikėja Snieguolė (koloratūrinis[2] sopranas) charakterizuojama net keletu leitmotyvų. Pirmasis nuskamba prologo arijoje „Su draugėmis kartu uogaut“:

N. Rimskis-Korsakovas. Opera „Snieguolė“. Prologas: Snieguolės arija „Su draugėmis uogaut“

       N. Rimskis-Korsakovas. Opera „Snieguolė“. 3 veiksmas: Lelio daina  

Scena iš operos „Snieguolė“

   Klausimai                                                                              

1. Kas vadovavo „Galingajam sambūriui“?

2. Išvardinkite „Galingojo sambūrio“ narius.

3. Kokie svarbiausi M. Musorgskio stiliaus bruožai?

4. Kokių žanrų muziką rašė N. Rimskis-Korsakovas?

5. Kuris ratelio narys buvo geriausias instrumentuotojas? 

__________________________________________________________

Skaitiniai

       Vladimiras Stasovas – rusų kultūros metraštininkas

       Vladimiras Stasovas (1824–1906) – žymus rusų kultūros veikėjas, muzikos

 ir dailės kritikas, labai plačios erudicijos žmogus. Jis apkeliavo visas Europos šalis, mokėjo daugelį Europos tautų kalbų. Jis inicijavo daugelį rusų kompozitorių kūrinių. Tarp jų – pagal V. Stasovo libretą parašyta A. Borodino opera „Kunigaikštis Igoris“, N. Rimskio-Korsakovo simfoninė poema „Šecherazada“, M. Musorgskio opera „Borisas Godunovas“ ir kt. Savo apybraižose-monografijose apie minėtus „Galingojo sambūrio“ narius jis siekė parodyti, kokie reikšmingi šių kompozitorių kūriniai, išryškinti jų kūrybos liaudiškas versmes.

       V. Stasovas didžiuojasi rusų muzikos laimėjimais, o savo darbų atsiradimą aiškina taip: Pas mus viską mėgstama atidėlioti, ypač tai, kas svarbiausia. Prie šių dalykų aš priskiriu rusų žymiųjų žmonių biografijas. ...žmonės, kurie galėtų pasakyti daug įdomaus, galbūt net svarbaus apie mirusius žymius veikėjus, atkakliai tyli: jų manymu, tat yra kuklumo, blaivaus proto ir solidumo požymis. <...> ir dėl tokios logikos mūsų tėvynėje taip šykštu žinių apie talentingiausius ir kūrybingiausius jos sūnus <...>.

        Taip kūrėsi „Galingasis sambūris“

       M. Musorgskis bendravo su žymiu rusų kompozitoriumi A. Dargomyžskiu. Pas  jį rengiamuose muzikos vakarėliuose jis susipažino su C. Kiuji – vėliau dar vienu „Galingojo sambūrio“ nariu, o pastarasis ir atvedė M. Musorgskį pas M. Balakirevą. Stasovas rašo: Balakirevui tuo metu buvo vos 20 metų, bet jis jau buvo naujo mažučio muzikinio būrelio galva. Jo polinkiai ir kryptis jau buvo griežtai išryškėję. Nors jis nebuvo ėjęs jokių kursų jokioje konservatorijoje ir nebuvo buvęs jokio profesoriaus rankose, jis buvo labai išsilavinęs, visai susiformavęs, pažiūromis į kitus muzikos kūrinius jis pasižymėjo tokiu jautrumu, tokia savarankiška ir teisinga kritiška jėga, kad nenoromis jo talentingi draugai turėjo pripažinti jo viršenybę ir eiti jo nurodoma kryptimi.

       M. Balakirevas per 20 metų vadovavo savo paties įsteigtai nemokamai muzikos mokyklai, ji nuolatos buvo tikras rusų muzikos centras, atstovavęs geriausiems rusų muzikos interesams. Šios mokyklos koncertuose buvo atlikta visa, ką sukūrė stambiausio ir žymiausio <...> naujoji rusų mokykla. Jis pats viską sugalvodavo ir pats su dideliu įkarščiu ir meistriškumu diriguodavo koncertuose mokyklos orkestrui. <...> Tais koncertais ji smarkiai švietė bei lavino ir savo draugus, ir rusų publiką.

       Taigi jau trys bičiuliai kartu muzikavo, analizavo kūrinius bei patys kūrė. Netrukus M. Musorgskis įsitikino, kad jo kelias – muzika. Jis ryžosi palikti Preobražensko pulką ir išeiti atsargon. Pasakoja A. Borodinas: Per mūsų pasivaikščiojimus atkakliai atkalbinėjau Musorgskį nuo jo pasiryžimo išeiti atsargon: aš jam sakiau, kad galėjo juk Lermontovas būti husarų kainininkas ir didelis poetas, nors reikėdavo budėti ir pulke, ir hauptvachtoje, dalyvauti sargybų pasikeitimuose ir paraduose. Musorgskis atsakydavo, kad „ten buvo Lermontovas, o čia aš. Man tarnyba trukdo dirbti, kaip man reikia“.

       Kai M. Musorgskis su A. Borodinu po kurio laiko susitiko dar kartą, šis jau buvo gerokai išprusęs muzikoje. Prisipažinsiu, pareiškimą, kad norįs rimtai atsidėti muzikai, iš pradžių sutikau nepasitikėdamas, ir jis man atrodė lyg šioks toks pasigyrimas; širdyje truputį iš to šaipiausi, – tęsia A. Borodinas.

       Būrelio veiklą gyrė F. Listas. Vėliausiai prie sambūrio prisijungusiam A. Borodinui jis sakė: Jūs nesate buvę jokioje konservatorijoje, − tai jūsų laimė!

       Apie muziką ir arbatą

       Kiekvienas iš „draugų“ retai ateidavo į susirinkimą tuščiomis rankomis arba atsinešdavo naują, ką tik pabaigtą savo kūrinį, arba ištraukas to, ką tuo metu kurdavo. Koks tai buvo kūrybinių jėgų pakilimas! Koks nuostabus fantazijos, įkvėpimo, poezijos, muzikinės iniciatyvos triumfas! Visi būriu susispiesdavo apie fortepijoną, kur akompanuodavo arba M. Balakirevas, arba M. Musorgskis, patys stipriausi pianistai būrelyje, ir čia pat buvo bandoma, kritikuojama, puolama ir ginamasi, – vaizdžiai aprašo V. Stasovas. Diskutuodami jie išgerdavo po penkias stiklines arbatos su uogiene...

       Apie kūrybos ištakas ir kelio pasirinkimą

       Ryškų pėdsaką vaikystės įspūdžiai paliko N. Rimskio−Korsakovo širdyje. Novgorodo gubernijos miestelyje jis žavėjosi senoviniu cerkviniu giedojimu, liaudies dainomis. Miestelio gatvėmis dar vežiodavo šiaudinę Užgavėnių baidyklę. Pulkai žmonių eidavo apie puošnias žemutes rusiškas roges, dainuodami senovines apeigines dainas, – prisimena kompozitorius.

       Ir M. Musorgskiui stipriausią įspūdį paliko gyvenimas tėvų dvare Pskovo gubernijoje. Todėl daugelis geriausių jo kūrinių atkuria liaudiškas, dažniausiai valstiečių, gyvenimo scenas – visur svarbiausias vaidmuo tenka rusų liaudžiai, kaimui, mužikui, kaimo moteriai, seminaristui, vienuoliui, popui. <...> Juose yra to nuoširdumo, tos tiesos ir atvirumo, kurių nepasisemsi iš jokių knygų. Reikėjo pačiam šioje aplinkoje gimti, visa tai savo akimis pamatyti, savo paties ausimis išgirsti. Kritikas cituoja kompozitoriaus brolį Filaretą: Paauglio ir jaunuolio amžiuje , o paskui ir subrendęs, brolis Modestas žiūrėjo į visa, kas liaudiška ir valstietiška, su ypatinga meile ir laikė rusų mužiką tikruoju žmogumi.

       Musorgskį mokyti muzikos labai anksti pradėjo jo mama, ir kaip pasakojama kompozitorius autobiografijoje, Mokslas ėjo taip sėkmingai, kad jau 7-erių jis skambino nedidelius Listo kūrinius, o 9-erių metų per gausų pobūvį tėvų namuose jis paskambino didelį Fildo koncertą.

        Baigęs gvardijos praporščikų mokyklą jis įstojo į Preobražensko pulką, kur sutiko kelis karininkus, mėgusius muziką ir skirdavusius jai daug laiko. Tuo metu jis ir susipažino su A. Borodinu. Pasakoja pastarais: Pirmą kartą susitikau su Musorgskiu 1856 metais. Aš buvau ką tik iškeptas karo medikas. M. Musorgskis buvo Preobražensko pulko karininkas, ką tik išsiritęs iš kiaušinio (A. Borodinui tada buvo 22 metai, M. Musorgskiui – 17 metų). Mudu susitikome ligoninėje, budėtojų kambaryje. Kambarys buvo bendras; mudviem abiem buvo nuobodu budėti; <...> įsišnekome ir labai greitai susigiedojome. Tos pačios dienos vakare abu jaunuoliai buvo pakviesti pas vyriausiąjį ligoninės gydytoją. Musorgskis tada buvo visai „vaikėzas“, labai elegantiškas, tartum nupieštas karininkutis: munduriukas naujutėlaitis, aptemptas, pėdos pasuktos į šalis, plaukai suglostyti, pomaduoti, rankos išpuoselėtos, visiškai poniškos. <...> Damos sukosi apie jį. Jis sėdėjo prie fortepijono ir, koketiškai kilsčiodamas rankutes, skambino itin saldžias ištraukas iš „Traviatos“.

       O Borodinas ilgai blaškėsi tarp chemijos (buvo garsaus rusų chemiko D. Mendelejevo bendradarbis) ir muzikos. Tačiau muzika jam, kitaip nei bičiuliui M. Musorgskiui, liko tik kaip laisvalaikio užsiėmimas. Nepaisant to, pasak V. Stasovo, Borodinas sukūrė kiekybiškai daug mažiau už kitus savo draugus, tačiau bemaž visi be išimties jo kūriniai yra visapusiškai išplėtoti ir labai tobuli.

        Apie bendravimą

       Draugai vienas į kitą kreipdavosi maloninėmis pravardėmis − Modinka,  Korsinka, Cezare... Modinka ir Korsinka porą metų net gyveno kartu...

    Šiltus, geranoriškus bičiulių santykius, vienas kito palaikymą charakterizuoja ir ši N. Rimskio-Korsakovo laiško A. Borodinui, tuo metu kūrusiam operą „Kunigaikštis Igoris“, citata: jeigu jūs per vasarą gana daug sukursite, tai galėsite baigti visą operą iki gavėnios ir pateikti ją teatrui, o aš apsiimu jums jūsų darbe padėti: transkribuoti, perrašinėti, instrumentuoti pagal jūsų nurodymus ir t. t., o jūs malonėkite nesivaržyti, nes, patikėkite, aš kone daugiau trokštu už jus, kad jūsų opera būtų scenoje; aš noriai jums padėsiu, dirbdamas tartum savo paties dalyką. Jūsų sąžinė gali būti rami, aš nieko savo į jūsų operą neįnešiu, o jei kartais šautų į galvą ką keisti, tas bus padaryta jums sutikus.

     Beje, po bendražygių mirties jis sutvarkė visą jų archyvą: orkestravo, užbaigė nebaigtus kūrinius ir juos išleido.