1. Rusų muzikos apžvalga iki M. Glinkos.

Michailas Glinka − klasikinės rusų muzikos pradininkas (1804–1857)

Stačiatikių cerkvė Druskininkuose

      Rusijos muzikinė kultūra yra labai turtinga ir ypač savita. Kaip ir kiekvienos tautos muzikos istorijoje, ji dalijama į liaudies muzikinę kultūrą (folklorą) ir profesionaliąją muziką. Šios abi sritys yra tarpusavyje stipriai susijusios ir viena kitai daro įtaką.

       Profesionaliosios muzikos raida susijusi su oficialiu krikščionybės atėjimu senovės Rusioje 988 m. (X a.). Pirmieji rašytiniai šaltiniai randami tik XII a., tačiau negalima teigti, kad tai ir yra rusų profesionaliosios muzikos pradžia – juk tie šaltiniai galėjo tiesiog neišlikti. Žinoma daug faktų, kad po krikščionybės paplitimo imamos sparčiai statyti cerkvės, jose būdavo giedama. Tad logiška profesionaliosios muzikos atsiradimą sieti su krikščionybės atsiradimu.

       Šis ankstyvųjų rusų muzikos viduramžių laikotarpis susijęs su dviem senosios Rusios kultūros centrais – Kijevu ir Novgorodu. Nuo XIV a. tokiu centru tampa Maskva. Svarbiausias to periodo profesionaliosios muzikos žanras – ženklinis giedojimas (senovinis stačiatikių bažnyčios giedojimas).

       Skomorochai – dar vienas ankstyvųjų viduramžių reiškinys. Kijevo Rusios laikais taip buvo vadinami klajojantys aktoriai – muzikantai, kurie vaidindavo, dainuodavo, sekdavo sakmes. Bažnyčia juos persekiojo.

Būtent Novgorode susiformuoja ir skambinimo varpais tradicija.

Visi šie bruožai ilgainiui tapo išskirtiniais rusų muzikos atributais, visame pasaulyje atpažįstamais ženklais. 

Vėlyvaisiais rusų muzikos viduramžiais (XIV–XV a. sankirta–XVII a.) susiformuoja dar vienas specifinis šios tautos muzikos bruožas – pobalsinė polifonija.

          Vadinamuoju klasikiniu periodu rusų muzikoje įsitvirtina nauji žanrai – kantas (pirmasis pasaulietinis profesionalusis žanras), o senovinį vienbalsį ženklinį pakeitė daugiabalsis giedojimas.

Klaipėdos Marijos Globėjos-šv.Mikalojaus cerkvės varpai

Ikona

                 XVIII a. yra susijęs su caro Petro I-ojo reformomis. Jis norėjo viduramžišką šalį padaryti modernesne. Suklesti architektūra, tapyba, literatūra, muzika.

          1756 m. atidarytas teatras Sankt Peterburge, – Petro įkurtame mieste, – kur šalia dramos spektaklių buvo statomos ir operos. Vėliau toks teatras įsteigtas ir Maskvoje. Vis plačiau mezgasi ryšiai su užsienio kraštais, ypač − su Italija, Prancūzija.

          Tuo metu susiformuoja rusų tautinė kompozicinė mokykla. (žr. 4 t. skait.) Žymiausi jos atstovai – M. Sokolovskis, M. Matinskis, V. Paškevičius, J. Fominas – išgarsėjo savo komiškomis operomis, kurių muzika buvo grindžiama liaudies dainomis. D. Bortnianskis ir D. Berezovskis sukuria naujo tipo – chorinį koncertą. 

          XVIII a. liaudies daina paplinta miestiečių buityje, čia ji atliekama su harmoniniu pritarimu. Taip susiformuoja naujas miestietiškos dainos tipas.

          Būtent ji padaro didelę įtaką garsiausiems rusų romansų autoriams: A. Aliabjevui (populiariosios „Lakštingalos“ autorius), A. Varlamovui („Raudonas sarafanas“, „Auštant tu jos nežadink“), A. Guriliovui („Varpelis“).

                      Išvados :

          Iki M. Glinkos – rusų klasikinės muzikos pradininko − Rusijos muzikinės kultūros raidą galima suskirstyti į 3 periodus:

1. Ankstyvieji rusų muzikos viduramžiai (IX–X a. riba−XIV–XV a. sandūra).

2. Vėlyvieji rusų muzikos viduramžiai (XIV–XV a. sankirta–XVII a.).

3. „Naujasis“ (XVII a.–XIX a. pr.)

Ketvirtąjį periodą pradeda M. Glinkos kūryba.

Rusijos imperijos caras ir imperatorius Petras I

Paminklas Petrui I Sankt Peterburge

M. Glinka 1856 m.

Michailas Glinka − klasikinės rusų muzikos pradininkas

(1804–1857)

Michailas Glinka yra ypač reikšminga rusų muzikos figūra. Jis padėjo rusų nacionalinės klasikinės muzikos pagrindus, jo operos ir simfoninė kūryba tapo sektinu pavyzdžiu daugeliui kitų kompozitorių.

 Svarbiausi gyvenimo faktai

      M. Glinka gimė 1804 m. Smolensko gubernijoje. Vaikystėje tėvų dvare jis klausydavosi baudžiauninkų orkestro, liaudies dainų. Kaip buvo įprasta to meto didikų šeimose, greta kalbų (jų mokėjo net aštuonias), literatūros, istorijos, jis buvo mokomas dainuoti bei griežti smuiku. 

     Būdamas 12-os metų, išvyko mokytis į Sankt Peterburgo kilmingųjų pensioną, kur ir toliau mokėsi muzikos: skambino fortepijonu, mokėsi teorijos ir kompozicijos.

       Dirbdamas valdininku, M. Glinka ir toliau muzikavo. Kompozitorius daug keliavo, buvo pažįstamas su F. Mendelsonu, H. Berliozu ir kt. žymiais romantizmo epochos kompozitoriais.  Beje, vykdamas iš Vokietijos į Rusiją, jis keliavo per Kauną ir Vilnių.

       Būdamas silpnos sveikatos, dažnai vykdavo į užsienį gydytis. Gydymą jis dažnai siedavo su muzikos studijomis, nes Rusijoje tuo metu – išskyrus privačias pamokas – nebuvo kur mokytis muzikos.

Paskutiniaisiais metais M. Glinka labai daug keliavo. Kompozitorius mirė Berlyne 1857 m., o jo palaikai buvo pervežti į Sankt Peterburgą.

M. Glinkos kapas Sankt Peterburge

Paminklas M. Glinkai Smolenske

Ivano Susanino afiša Maskvos Didžiąjame teatre

         Svarbiausi kompozitoriaus kūriniai

Vienas ryškiausių jo muzikos bruožų – greta prieinamumo, melodingumo, aiškios formos – yra savitas rusiškas charakteris. M. Glinka teigė, kad „muziką kuria liaudis, o mes, kompozitoriai, ją tik aranžuojame“. Jo manymu, sukurti geram kūriniui reikia jausmo ir formos. „Jausmas ir forma – tai kūnas ir siela“, – sakė kompozitorius.

Štai būdamas Vokietijoje ir mokydamasis pas garsų vokiečių teoretiką Z. Deną, jis rašė: Lėtai, bet nuosekliai vyksta mano užsiėmimai su Denu. Vis „kaunamės“ su fugomis. Aš beveik įsitikinęs, kad įmanoma vakarietišką fugą „sutuokti“ su mūsų muzikos ypatumais teisėta santuoka (Орлова 1977: 204). Ir tai jam pavyko – aukštas profesinis meistriškumas, puikus amato įvaldymas bei ryškus tautinis jo muzikos charakteris lėmė, kad būtent jo muzika laikoma rusų klasikinės muzikos pradžia.

M. Glinka sukūrė dvi operas. „Ivanas Susaninas“ („Gyvybė už carą“) (1836) yra pirmoji klasikinė rusų opera, pagrįsta istoriniais faktais, o jos pagrindinis herojus yra savo Tėvynę mylintis ir nuo priešų ją ginantis valstietis.

Susanino arija, ištrauka iš  4 veiksmo

M. Glinka. Opera „Ivanas Susaninas“, 4 veiksmas: Susanino arija

Choras „Šlovė“, ištrauka iš Epilogo

M. Glinka. Opera „Ivanas Susaninas“, Epilogas: choras „Šlovė“ (fragmentas)

Rusijos pašto ženklai, M. Glinkos 200-osioms metinėms

Scena iš operos „Ruslanas ir Liudmila“

Aleksandras Puškinas

1842 m. kompozitorius pagal A. Puškino siužetą sukuria antrąją −  epinę, pasakinę 5 veiksmų – operą „Ruslanas ir Liudmila“.

Uvertiūra (ištrauka)

M. Glinka. Opera „Ruslanas ir Liudmila“, Uvertiūra (fragmentas)

Černomoro maršas, ištrauka iš 4 veiksmo

M. Glinka. Opera „Ruslanas ir Liudmila“, 4 veiksmas: Černomoro maršas (fragmentas)

Labai reikšminga, nors ir negausi yra M. Glinkos simfoninė kūryba. Simfoninė fantazija „Kamarinskaja“  yra variacijos dviejų rusų liaudies – šokio ir dainos – temomis. Spalvingos jo ispaniškos uvertiūros „Argono chota“[1] ir „Naktis Madride“, kurias kompozitorius grindžia ispanų folkloru.

Kompozitorius buvo pažįstamas su vienu žymiausių Rusijos poetų A. Puškinu, dažnai su juo lyginamas, jo vertingais tekstais parašė garsiausius savo romansus: „Menu akimirką žavingą“, „Kraujyje dega troškimų ugnis“, „Nakties zefyras“.

Romansas „Menu akimirką žavingą“ (ištrauka)

„Ruslano ir Liudmilos“ afiša Sankt Peterburgo Marijos teatre

Šokama Kamarinskaja

   Klausimai                                                                        

1. Su kokiu istoriniu faktu siejama Rusijos profesionaliosios muzikos pradžia?

2. Koks svarbiausias ankstyvųjų viduramžių Rusijos profesionaliosios muzikos žanras?

3. Kodėl M. Glinka laikomas rusų klasikinės muzikos pradininku?

4. Kokių žanrų muziką rašė šis kompozitorius?

__________________________________________________________

Skaitiniai

       Aleksandro Puškino kūryba – kompozitorių įkvėpimo šaltinis

Žymiausio rusų poeto Aleksandro Puškino kūryba buvo ne vieno rusų kompozitoriaus įkvėpimo šaltinis. Pagal jo tekstus rašomi romansai ir dainos, kuriamos operos (Glinka, Musorgskis, Čaikovskis ir kt.)

A. Puškinas gimė 1799 m. birželio 6 d. Maskvoje, Puškino motina buvo ,,Petro Didžiojo negro” (vėliau tapusio Rusijos generolu Hanibalu) anūkė.

1817−1820. SANKT PETERBURGO LAIKOTARPIS

   Gyvenimo Sankt Peterburge metai Puškinui buvo ne tik smagaus, nerūpestingo gyvenimo laikotarpis, bet ir smarkaus dvasinio augimo periodas. Jaunasis A. Puškinas išgarsėja ode ,,Laisvė“, jo kūryba buvo domimasi. Per rankas ėjo, buvo nusirašinėjami ir mintinai deklamuojami eilėraščiai. Nepatenkintas caras Aleksandras I nutaria jį ištremti į Sibirą. Padėjus draugams, jis ištremiamas į pietus.

1820−1822. TREMTIS Į PIETUS

      A. Puškino tremties metai pietuose – intensyvios kūrybos laikotarpis, gilių apmąstymų metai. Ten sukurta poema ,,Kaukazo belaisvis“.

1824−1825. TREMTIS Į MICHAILOVSKOJE

      Čia jis praleidžia dvejus metus, daug skaitydamas ir kurdamas, vakarais klausydamasis auklės pasakų. Jo dėmesį patraukia istorinės temos. Michailovskojės kaime su dideliu dvasios pakilimu parašo istorinę dramą ,,Borisas Godunovas“, tęsia romaną ,,Eugenijus Oneginas“.

      Po nesėkmingai pasibaigusio dekabristų sukilimo (1825 m.) naujasis caras Nikolajus I oficialiai suteikė poetui laisvę, tačiau pareiškė pats būsiąs jo cenzorius.

1825 m. A. Puškinas grįžta iš tremties.

SANTUOKA SU NATALIJA GONČIAROVA

      1828 m. gruodį A. Puškinas Maskvoje susipažįsta su Natalija Gončiarova, laikoma gražiausia Maskvos mergina. Ji pavergia poeto širdį. Pasipiršęs jai ir negavęs aiškaus atsako, jis, sielvarto genamas, be vyriausybės leidimo, nusidangino į Kaukazą. 1830 m. A. Puškinas vėl pasiperša Natalijai Gončiarovai ir šį kartą gauna teigiamą atsakymą. A. Puškiną, gyvenusį daugiausia iš savo literatūrinio uždarbio, prislėgė materialinių rūpesčių našta. Nepaisant to, jis daug rašo. Baigtas didžiausias A. Puškino kūrinys ,,Eugenijus Oneginas“, kurį jis rašė 8-erius metus. Poemoje ,,Varinis raitelis“ Puškinas aprašė didingą Rusijos reformatoriaus Petro I asmenybę bei tuometinį Sankt Peterburgą. 1831 m. vasario 18 d. A. Puškinas susituokia su Natalija Gončiarova. Vedybos jam buvo ir laimės šaltinis, ir mirties priežastis. ,Aš – vedęs, aš – laimingas, – rašė poetas. – Vienintelis mano troškimas, kad niekas mano gyvenime nepasikeistų: geresnio ko nesulauksiu.

Po vestuvių Puškinas su žmona persikėlė į Sankt Peterburgą.

DVIKOVA IR MIRTIS

      Nuo 1836 m. Sankt Peterburgo aristokratiškoji visuomenė A. Puškiną ir jo žmoną apipynė šlykščiomis intrigomis ir šmeižtu. Prie to prisidėjo pasaulio perėjūnas, prancūzų emigrantas, karininkas Dantesas, atkakliai asistavęs Puškino žmonai.

      Situacija tapo nebepakenčiama, ir 1837 m. sausio 27 d. įvyko Danteso ir Puškino dvikova. Joje poetas buvo mirtinai sužeistas. Po baisių kančių 1837 m. sausio 29 d. savo bute Sankt Peterburge, Moikos gatvėje Nr. 12, poetas mirė.

      Tragiška Puškino mirtis sukrėtė visą Rusiją. Per tas tris dienas, kol kūnas buvo pašarvotas bute, tūkstančiai žmonių nenutrūkstamu srautu ėjo nusilenkti mylimo poeto palaikams. Buvo ruošiamasi iškilmingoms laidotuvėms. Tačiau caras, bijodamas demonstracijų, liepė Puškino kūną slapta išgabenti į Michailovskoje. Palaikus lydėjo vienas žandaras ir senas poeto draugas A. I. Turgenevas. 1837 m. vasario 6 d. A. Puškinas buvo palaidotas Sviatogorsko vienuolyno kapinėse, greta motinos. Ant jo kapo pastatytas baltas marmurinis paminklas.

      Rusų tautos sielvartą ir pasipiktinimą dėl A. Puškino nužudymo išreiškė M. Lermontovas eilėraštyje ,,Poeto mirtis“, kuriame jis rūsčiai pasmerkia caro intrigantus, Puškino mirties kaltininkus:

„Ir nenuplausit jūs krauju savo juoduoju Nekaltojo poeto kraujo“.