7. Žoržas Bize (Georges Bizet) (1838–1875) – realistinės operos kūrėjas

Žoržas Bize

      Svarbiausi gyvenimo faktai

      Žoržas (tikrasis jo vardas Aleksandras Cezaris Leopoldas) Bize gimė 1875 m. Paryžiuje.

Skambinti fortepijonu pradėjo mokyti motina. Dešimties metų jis tapo Paryžiaus konservatorijos klausytoju. Netrukus Žoržas pagarsėjo kaip pianistas, kuriam buvo pranašaujama atlikėjo virtuozo ateitis. Tačiau jaunuolį vis labiau vilioja kompozicija. Studijų metais Ž. Bize pelnė septynias premijas, skiriamas Paryžiaus konservatorijoje už įvairių teorinių dalykų pasiekimus.

       Baigdamas konservatoriją, 1857 m. Ž. Bize gavo Romos premiją už kantatą „Klodvigas ir Klotilda“. Beveik trejus metus praleido Romoje, Mediči rūmuose. Čia jis sukūrė komišką operą „Don Prokopio“, simfoniją su choru „Vasko da Gama“, „Te Deum“ ir kt., domėjosi Italijos istorija, literatūra, skulptūra, kitais menais. Dėl sunkios motinos ligos Žoržas sugrįžo į Paryžių, kur praleido likusią gyvenimo dalį.

      Palankiai kompozitorių sutiko muzikinė visuomenė, dar prisimenanti genialų konservatorijos studentą. Jį vertino Š. Guno, H. Berliozas, F. Halevi. Su buvusiu kompozicijos mokytoju Ž. Bize ne tik suartėjo, bet ir susigiminiavo vesdamas jo dukterį Ženevjetą Halevi.

Ž. Bize konservatorijos

studentas

Paryžiaus „Lyrinis teatras“,

1859 m.

      Brandžiojo laikotarpio kūrybos pradžią ženklina opera „Perlų žvejai“, pastatyta Paryžiaus “Lyriniame teatre“ (Theatre Lyrique). Ypač išpopuliarėjo rytietiško kolorito pagrindinio veikėjo Nadiro arija.

      Nuolatiniai finansiniai nepritekliai vertė kompozitorių imtis jam neįdomių darbų – pritaikyti populiarias operų arijas fortepijonui keturioms rankoms, instrumentuoti muziką šokių ar mažiems kavinių orkestrams, linksminantiems naktinę Paryžiaus publiką, ir pan.

      Tačiau ir toliau Ž. Bize kūrybos centre – opera. Kompozitorius sukūrė operą „Perto gražuolė“ pagal V. Skoto romaną, muziką A. Dodė dramai „Arlietė“. Iš to meto instrumentinių kūrinių minėtini simfoninės siuitos „Roma“, uvertiūra „Tėvynė“, siuita fortepijonui keturioms rankoms „Vaikų žaidimai“ ir kt. Išleistas pirmas romansų rinkinys.

Paskutinis ir stambiausias Ž. Bize kūrinys – opera „Karmen“.

Nuolatinė kūrybinė įtampa, staigi liga, pagaliau „Karmen“ neįvertinimas pakirto Ž. Bize sveikatą. Jis mirė 1875 m. birželio 3 d., palaidotas Paryžiaus priemiestyje.

Kūryba

      Teatrui parašė septynis veikalus. Kompozitorius sakė: Aš negimiau simfonijai, man reikalingas teatras: be jo aš niekas. Labiausiai Ž. Bize išgarsino du paskutiniai jo kūriniai – muzika A. Dode dramai „Arlietė“ (žinoma dviejų orkestrinių siuitų pavidalu) ir opera „Karmen“.

      Atsisakęs sentimentalaus ar mitologinio siužeto, Ž. Bize žengė žingsnį nuo romantizmo prie realizmo. Jis sukūrė naujo žanro operą – realistinę muzikinę dramą. Kūrinių herojai – paprasti žmonės, jų muzikiniai portretai labai realistiški, o muzikinei charakteristikai dažnai pasirenkamos dainos ir šokiai.

     „Karmen“ (1875)

        4 veiksmų operos veiksmas vyksta apie 1820-uosius metus Ispanijoje, todėl „Karmen“ yra tipiškas kūrinio su egzotiškais elementais pavyzdys.

   Pagrindiniai veikėjai: čigonė, tabako fabriko darbininkė Karmen (mecosopranas), kareivis Chosė (tenoras), jo sužadėtinė, kaimo mergina Mikaela (sopranas), toreodoras Eskamilijas (baritonas).      

Kūriniui vientisumo suteikia Karmen likimo, Chosė meilės ir Eskamilijo leitmotyvai.

Karmen apibūdinama dainomis ir šokiais. Ryškiausios jos charakteristikos – habanera su choru, segidilija, šokis su kastanjetėmis ir čigoniška daina. Jos partijai būdingos ispaniškos bei čigoniškos intonacijos bei ritmai, veržlus, ugningas temperamentas. Vėliau suskamba ir tragiškos gaidos.

           Chosė partijoje dominuoja lyrinė, kantileninė melodija.

           Eskamilijo primena „didžiosios“ operos herojus.

           Operoje dominuoja vokalas, orkestras niekur jo negožia. Efektingi orkestro numeriai – uvertiūra ir trys antraktai.

Korida

       Uvertiūra. Ją sudaro du kontrastingi epizodai. Pirmasis pagrįstas maršo bei toreodoro kupletų temomis, o antrajame skamba pranašiškas tragiško Karmen likimo leitmotyvas.

Pirmasis epizodas

Antrasis epizodas

Ž. Bize. Opera „Karmen“: Uvertiūra

        1 veiksmas. Jame piešiamas spalvingas Sevilijos gyvenimas.

      Pirmajame veiksme yra trys ryškūs soliniai Karmen numeriai. Garsioji habanera:

Joje kompozitorius panaudojo autentišką kubiečių liaudies melodiją. Tai savotiškas iššūkis Chosė.

Ž. Bize. Opera „Karmen“. 1 veiksmas: Choras ir habanera

       2 veiksmas. Jame yra ir vienas populiariausių operos numerių – „Eskamilijo kupletai“:

Skamba ryžtingas maršas, atskleidžiantis herojaus drąsą ir vyriškumą. Kupletai pagrįsti dviem temomis, kurių antroji (ji jau girdėta operos uvertiūroje) yra Eskamilijo leittema.

Ž. Bize. Opera „Karmen“. 2 veiksmas: „Eskamilijo kupletai“

       Kulminacinė Karmen ir Chosė dueto scena – antrojo veiksmo centras bei konflikto užuomazga. Scena prasideda „Karmen šokiu su kastanjetėmis“.

Ž. Bize. Opera „Karmen“. 2 veiksmas: Šokis su kastanjetėmis

Idilę suardo pasigirdęs trimito, kviečiančio Chosė į kareivines, signalas. Savo meilę Karmen Chosė išlieja arijoje, kuri vadinama „Arija su gėle“:

Tai nuostabus Bize vokalinio lyrinio-kantileninio stiliaus pavyzdys.

Ž. Bize. Opera „Karmen“. 2 veiksmas: Chosė arija

       3 veiksmas. Prasideda antraktu – skamba nuostabus poetiškas noktiurnas, kurio temą, arfoms akompanuojant, atlieka fleita ir klarnetas. Ši įžanga yra puikus Bize simfonizmo pavyzdys.      

Ž. Bize. Opera „Karmen“. 3 veiksmas: Antraktas

Korida

Scena iš operos „Karmen“ (Klaipėdos muzikiniame teatre)

Kastanjetės

 don Chose (S. Larinas)

4 veiksmas. Tai tragiška atomazga, kuri įvyksta džiugios šventės fone.

       Pirmąkart muzikinio teatro scenoje taip meistriškai buvo atskleista paprastų žmonių drama.  

Iš novelės: Labai abejoju, ar senjorita Karmen buvo grynakraujė čigonė, šiaip ar taip, ji buvo tikrai daug gražesnė negu visos jos genties moterys, kuris man kada nors yra tekę sutikti <...>. Mano čigonei buvo toli iki tobulybės. Jos oda, beje, idealiai lygi, buvo beveik vario atspalvio. Akys įstrižos, bet nuostabios formos; lūpos storokos, bet gražiai apibrėžtos, pro jas blykčiojo dantukai, baltesni už migdolus be luobelės. Plaukai buvo juodi su mėlynais atšvaitais, kaip varno sparnas. Tai buvo keistas laukinis grožis, veidas, kurio nebegalėjai pamiršti.

Scena iš spektaklio „Karmen“

„Karmen“ siužetas labai populiarus: statomi baletai, kuriami filmai. Pagal operos „Karmen“ muziką 1967 m. puikų baletą „Carmen siuita“ parašė rusų kompozitorius Rodionas Ščedrinas. Balete pagrindinį vaidmenį atliko jo žmona, baleto primadona, legendinė Maja Pliseckaja.

Karmen (Maja Pliseckaja)

   Klausimai                                                                           

1. Kokio žanro opera yra „Karmen“?

2. Apibūdink šio žanro ypatumus.

3. Pagal kokį literatūrinį šaltinį parašyta opera „Karmen“?

4. Kokie pagrindiniai operos veikėjai?

5. Išvardinkite svarbiausius „Karmen“ muzikinius numerius.

__________________________________________________________

„Opera Comique“

Skaitiniai

      „Koks tikroviškumas, tačiau koks skandalas!“

       Kompozitorius rašė: „Opera Comique“ užsakė trijų veiksmų operą. H. Meljakas (Meilhaco) ir L. Halevi (Halevy) bus mano bendradarbiai. Jie padarys ką nors smagaus.P. Merimė novelę pasiūlė pats kompozitorius. Iš jos patyrę dramaturgai sumanė sukurti lengvą pramoginį spektaklį. Tačiau Ž. Bize palaipsniui atsisakė komedinio libreto tono. Gimė gyvenimiškų konfliktų kupina drama – naujo tipo realistinė opera.

Repetuojant „Karmen“ atmosfera teatre buvo nepalanki Ž. Bize, jis buvo laikomas kompozitoriumi nevykėliu ir visi – pradedant direktoriumi ir baigiant eiliniais artistais – jį ignoravo. Daugeliui atlikėjų muzika atrodė itin sudėtinga, ypač nepatenkinti buvo orkestrantai. Sunku buvo išjudinti ir choristus, kad šie atskleistų karštą pietiečių temperamentą. Tačiau paskutinės repeticijos vyko puikiai, visi tikėjo sėkme, trupėje tvyrojo pakili atmosfera. Opera buvo pastatyta gerai. Pagrindinį vaidmenį atliko M. Galli-Marie, to meto primadona, puiki dainininkė. Beje, ją, atsisakius dainuoti pagrindinei solistei, pakvietė pats autorius. Dainininkė, po ilgų derybų, sutiko. Jai nuo pat pradžių herojės charakteris buvo labai artimas. Solistė vieną po kito atmesdavo pirmojo Karmen pasirodymo numerius, kol Ž. Bize parašė habanerą. Tai buvo tryliktasis variantas!

…Premjeros dieną teatras lūžo. Salėje sėdėjo meno elitas: Š. Guno, A. Toma, Ž. Masne, Ž. Ofenbachas su primadonomis, „Grand Opera“ artistai. Čia buvo ir literatai, pagrindinių prancūzų laikraščių leidėjai ir kritikai.

Nusileidus pirmojo veiksmo uždangai, sugriaudėjo plojimai. Antrojo veiksmo finalas buvo sutiktas šaltai. Operai pasibaigus, salėje stojo mirtina tyla. Premjera žlugo.

... Ž. Bize iš teatro išėjo vienas paskutiniųjų. Su juo buvo jo artimiausias draugas. Visą naktį jie klaidžiojo po miegančio Paryžiaus gatves...

Po premjeros laikraščiai rašė: „Koks tikroviškumas, tačiau koks skandalas!“

Praėjus lygiai trim mėnesiams po premjeros Ž. Bize mirė. Likimo ironija: likus dienai iki mirties kompozitorius pasirašė kontraktą su Vienos opera dėl „Karmen“ pastatymo. Tai buvo pirmasis žingsnis į operos triumfą: netrukus ji statoma visuose Europos miestuose, Amerikoje, net Afrikoje. Tik viena miestas jos vis nepripažįsta – gimtasis Paryžius...

Iš laiško motinai: Kai aš uždirbsiu 100 tūkstančių frankų, tėčiui ir man nebereikės mokyti. <...>100 tūkstančių frankų – smulkmena: tai dvi neblogai pasisekusios komiškos operos.

Tačiau nė viena iš penkių Ž. Bize operų pripažinimo nesulaukė: „Perlų ieškotojai“ buvo parodyti 18 kartų, „Perto gražuolė“ žlugo po dviejų spektaklių, fiasko patyrė ir trylika kartų rodyta „Džamilė“. Tačiau autoriaus neapleido optimizmas: Mane džiugina tai, kad esu visiškai įsitikinęs radęs savo kelią. Aš žinau, ką darau.

P. Merime novelė „Karmen“

Habanera