6. N. Paganini kūryba

NIKOLA PAGANINIS

(NICCOLO PAGANINI, 1782–1840)

    Nikola Paganinis – didysis XIX a. italų smuikininkas, gitaristas ir kompozitorius, vienas labiausiai kerinčių savo epochos menininkų. 

     Dėl nepaprastos savo energijos scenoje buvo lyginamas su velniu ir vadinamas „velnio apsėstuoju“ arba „demoniškuoju“. Jis išgaudavęs iš smuiko nuostabius garsus tokiu pašėlusiu tempu, kad jo klausytojus apimdavusi ekstazė (begalinė palaima). „Demoniškas“ buvo tik vienas iš epitetų, kuriais jo smuikavimą apdovanojo kritikai. Vienas jo koncerto lankytojas tvirtino net matęs, kaip šalia Paganinio stovi velnias ir vedžioja smuikininko stryką. Tris dešimtmečius Paganinis griežė garsios italų meistrų Guarneri šeimos XVII a. pab. pagamintu smuiku.

Nikola Paganinis

   Paganinis turėjo daugybę gerbėjų ir buvo populiarus kaip šiuolaikinės žvaigždės. Daugelis kompozitorių rašė sudėtingus kūrinius specialiai jam. Savo aktyviausiuoju atlikėjo veiklos periodu per metus jis sugrodavęs po 150 rečitalių įvairiose Europos scenose. Jis išgarsėjo ne tik griežimu, bet ir išvaizda: žmonės krūpteldavo, kai ant pakylos išeidavo kaulėta figūra įdubusiais skruostais. Jis dažnai stebindavo virtuoziškai grieždamas viena sol styga, nuėmęs kitas tris. Sklido gandai, kad ji padaryta iš nužudytos jo žmonos žarnų!

    Legendinis Paganinio virtuoziškumas darė įtaką ir kitiems kompozitoriams – pvz., Listas nusprendė panašius stebuklus daryti fortepijonu. Šio instrumento techniką jis išplėtojo iki kraštutinumo, mėgdžiodamas Paganinį savo „Transcendentiniuose etiuduose pagal Paganinį“ ir rašydamas Kaprisų op. 1 bei etiudo „Varpelis“ (La campanella) transkripcijas.

    Paganinis buvo rimtas kompozitorius. Jis parašė sonatų, koncertų, variacijų, kaprisų smuikui, gitarai bei ansambliams. Žymiausi jo 24 Kaprisai op. 1 smuikui solo, kuriuose jis išvystė modernią smuiko techniką: kairės rankos pizzicato (stygos užgavimas pirštu), griežimą harmoniškai dvigubom natom, „rikošeto“ techniką (kai strykas atšoka nuo stygų), ir pagaliau sukūrė „demoniško“ atlikėjo įvaizdį.

Kaprisas (kapričio) – greita, virtuoziška, etiudo struktūros pjesė, skirta ištobulinti vieną techninį triuką (trelį, pasažą, ekstremalų tempą ir pan.)

Virtuozas (italų k. „virtuoso“ – sugebantis) – muzikantas, kuris techniškai nepriekaištingai atlieka sudėtingus kūrinius. Virtuozas yra išlavinęs tam tikrą gebėjimą ar atskirą techniką iki tobulumo ir aukšto meistriškumo lygio.

Rečitalis – solisto koncertas.

„Tiesa taps spyna, pakabinta melui ant lūpų“, – N. Paganinis, 1829 m.

N. Paganini. „Amžinas judėjimas“  

   Klausimai ir užduotys                                                 

 TESTAS

4. Šios natos žymi smuiko stygas:

5. Įsidėmėkite:

·        kiek stygų turi smuikas? ______________________

·        Kokiais intervalais jos derinamos?_____________________

·        Kuria viena styga mėgdavo griežti Paganinis?_________________

6. Kokius žinote žymius praeities ir dabarties smuikininkus?

_________________________________________

_________________________________________

_________________________________________

Testą Word formate galite atsisiųsti čia

_______________________________________________________

N. Paganinis

Skaitiniai

   Paganinis gimė Genujoje. Griežti smuiku jį mokė tėvas. Sulaukęs devynerių, jis pirmą kartą pasirodė viešai ir atliko savo „Variacijas“ prancūzų patriotinės dainos tema. Trylikos išvyko į pirmąsias gastroles po Lombardiją. Po jų pradėjo rimtai kurti naujo stiliaus kūrinius smuikui. Kelerius metus kūrė tik gitarai, parašė apie 200 kūrinių. Iki 45-erių metų sėkmingai koncertavo daugiausia Italijoje (vien 1813 m. Milane pasirodė apie 40 kartų), o 1828 m. išvyko į turnė po Europą, kuri atnešė jam pasaulinę šlovę. Tuo metu susipažino su garsiausiais to meto kompozitoriais: Vienoje – su Šubertu, Varšuvoje – su Šopenu, Leipcige – su Šumanu, Paryžiuje su – Listu ir Berliozu. Trejus metus gyveno Paryžiuje, paskui dėl ligos grįžo į Italiją, kur netrukus, būdamas 58-erių, mirė.

Prisiminkite, kaip vadinamos pagrindinės smuiko korpuso dalys.

Daugelis Paganinio išvystytų smuikavimo technikos priemonių buvo sutinkamos jo pirmtakų ir liaudies muzikantų griežime. Daugybė flažoletų (švelnūs, fleitą primenantys garsai, išgaunami palietus tik dalį stygos) išplėtė smuiko diapazoną ir tembrines galimybes; įvairios derinimo sistemos leido pasiekti ypatingo spalvinio efekto; kartu naudojamas pizzicato ir strykas – grojimas ne tik dvigubom, bet ir trigubom natom; chromatinis glissando vienu pirštu, įvairūs triukai stryku, grojimas viena styga, ketvirtosios stygos diapazono praplėtimas iki trijų oktavų ir kita.  

    Pasižiūrėkite, pasiklausykite:

N. Paganinis