5. F. Mendelsohno-Bartholdi veikla ir kūryba

FELIKSAS MENDELSONAS

(FELIX MENDELSSOHN-BARTHOLDY, 1809–1847)

   Feliksas Mendelsonas – vokiečių kompozitorius, pianistas, vargonininkas, dirigentas.

   Gimė Hamburge, turtingoje inteligentų šeimoje. Jo tėvas buvo bankininkas, senelis – Mozė Mendelsonas – žymus žydų filosofas. Feliksas ir dvi jo seserys buvo auklėjami protestantiškai.

    Mendelsono talentas buvo fenomenalus kaip ir Mocarto. Šumanas jį pavadino „devyniolikto šimtmečio Mocartu“. Devynerių jis puikiai skambino, trylikos jau rašė simfonijas, koncertus, sonatas ir vokalinius kūrinius. Paauglystėje savo kūrinius galėjo atlikti su privačiu orkestru šeimos vasarvietėje per Muzikinius sekmadienius, kur rinkosi Berlyno intelektualai ir menininkų elitas.

   1826 m., būdamas septyniolikos metų, parašė uvertiūrą „Vasarvidžio nakties sapnas“, kuri tapo to meto koncertinių uvertiūrų pavyzdžiu.

Feliksas Mendelsonas

   Mendelsono dėka po šimto metų užmaršties atgimė J. S. Bacho muzika. Būdamas 20-ies, jis padirigavo J. S. Bacho „Pasiją pagal Matą“. Šis istorinis koncertas Berlyne pelnė jam tarptautinį pripažinimą.

Būdamas tik 26-erių, buvo pakviestas vadovauti garsiajam Leipcigo Gevandhauzo orkestrui, o 33-jų įkūrė Leipcigo konservatoriją, tapo jos vadovu bei dėstė kompoziciją.

   Mendelsonas dažnai pasirodydavo kaip pianistas, vargonininkas ir dirigentas Vokietijoje ir Anglijoje, kur jo muzika buvo itin populiari. Be savo muzikinio talento, Mendelsonas gražiai piešė ir rašė, mokėjo keturias užsienio kalbas. Buvo labai mėgstamas aristokratiškuose salonuose. Anglijoje dažnai lankydavo jaunąją karalienę Viktoriją, kuri dainuodavo jo dainas, autoriui akompanuojant.

Mendelsono asmeninis gyvenimas susiklostė palankiai: jis buvo sėkmingai vedęs ir turėjo penkis vaikus.

  Kompozitoriaus karjeros viršūnė buvo oratorijos „Elijas“ atlikimas Bermingeme, Anglijoje, 1846 m. Londono laikraštis „Times“ rašė, kad „paskutinė Elijo nata susiliejo su begaliniais plojimais ir kurtinamais šauksmais“.

Bet nuolatinės kelionės ir darbas paveikė Mendelsono sveikatą. Netikėta sesers mirtis galutinai pribloškė kompozitorių – po penkerių mėnesių, būdamas tik trisdešimt aštuonerių, Mendelsonas mirė.

KŪRYBA

   Mendelsonas sukūrė 3 operas, 5 simfonijas (žymesnės − „Škotiškoji“ nr. 3 ir „Itališkoji“ nr. 4), 2 koncertus fortepijonui, kelias oratorijas („Paulius“, ,,Elijas“) ir koncertines uvertiūras („Vasarvidžio nakties sapnas“).

   Buvo romantikas, kuris rėmėsi klasikinėmis tradicijomis. Mėgo studijuoti Bacho ir Hendelio kūrybą, todėl gerai įvaldė fugą ir kontrapunktą bei formas, Mocarto ir Bethoveno muzika darė įtaką jo aiškiai harmonijai ir elegiškai melodikai.

     Rašė daugiausia orkestrinę muziką, bet nemažai ir kūrinių fortepijonui. Buvo pianistas virtuozas, todėl jo muzikai atlikti reikia puikios technikos. Apskritai, jo stilius santūrus ir elegantiškas. Stambesni kūriniai fortepijonui − 2 koncertai, 3 sonatos, preliudai ir fugos (Bacho įtaka), variacijos ir fantazijos.

   Populiariausios jo 48 trumpos pjesės, išleistos šešiais sąsiuviniais bendru pavadinimu „Dainos be žodžių“ (Lieder ohne Worte). Jos pagrįstos dainingu ir išraiškingu vokalinės prigimties motyvu. Daugeliui atskirų dainų pavadinimus davė leidėjai: „Gondolininko daina“ a-moll (op. 62, nr. 5), „Verpimo daina“ (op. 67, nr. 4), „Duetas“ As-dur (op. 38 nr. 6).

F. Mendelsonas. „Dainos be žodžių“, „Pavasario daina“

    Vienas dažniausiai atliekamų Mendelsono kūrinių yra Koncertas smuikui e-moll. Parašyti jį Mendelsoną paskatino draugystė su jo orkestro koncertmeisteriu, žymiu smuikininku Ferdinandu Davidu. 1845 m. premjera praėjo puikiai, koncertas tapo vienu mėgstamiausių Europos scenose.

Trys dalys atliekamos be pertraukos. Lyrizmas ir virtuoziškumas, geras balansas tarp solisto ir orkestro, tembrų kontrastai ir ekspresija, solisto melodijos akompanuojant orkestrui ir priešingai, orkestro temos solisto pasažų fone sukuria nepaprastai įvairiaspalvį kūrinį.

    I dalis prasideda ne tradiciškai orkestro įžanga, bet solisto atliekama minorine tema aukštame registre, dainingu legato.

   Šalutinė tema nėra kontrastinga, taigi ir temų perdirbimas trumpas, be dramatinės įtampos.

    Prieš reprizą Mendelsonas parašo virtuozinę solisto kadenciją, kuri organiškai siejasi su visa skambėjusia medžiaga. Čia kompozitorius padiktavo savo valią, neleisdamas solistui laisvai improvizuoti, kaip neretai būdavo.

   Simfoninę siuitą „Vasarvidžio nakties sapnas“ Mendelsonas parašė pagal Šekspyro komediją, kuri sužavėjo jauną kompozitorių savo pasakine fantastika. O jo amžininkus sužavėjo jauno kompozitoriaus muzikos naujumas ir orkestrinių spalvų blizgesys. Muzikoje kompozitoriu atspindi fantastinį elfų – pasakinių miškų gyventojų, gerųjų  gamtos dvasių – pasaulį. Šis pasaulis vaizduojamas paslaptingu styginių šlamesiu, kurį keičia  kontastingas vestuvių džiugesys, lyrinė meilės tema, šokis... Garsusis Vestuvinis maršas skamba pilna orkestro sudėtimi – kaip šviesos blyksnis romantiškoje nakties pasakoje...

F. Mendelsonas. Simfoninė siuita „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Vestuvinis maršas“

   Klausimai ir užduotys                                                 

         TESTAS

4.  Mendelsonas žinomas kaip kitų kompozitorių populiarintojas. Kuris iš toliau minimų kompozitorių buvo „atrastas“ Mendelsono dėka?

A  Fransas Šubertas;

B  Johanas Sebastianas Bachas;

C  Fridrichas Hendelis;

D  Džiovanis Perluidžis da Palestrina.

5.  Mendelsono Koncertas smuikui ir orkestrui prasideda:

A  solisto atliekama tema;

B  lėta orkestro introdukcija;

C  orkestro ekspozicija tipiška koncertui;

D  vieniša kontraboso gaida.

6.  Kuo ypatinga Mendelsono Koncerto I-osios dalies solisto kadencija?

A  yra improvizuojama;

B  skamba pirmosios dalies reprizos pabaigoje;

C  skamba plėtojimo pabaigoje pereinant į reprizą;

D  nėra solisto kadencijos.

7.  Kurių kompozitorių kūrybą mėgo studijuoti Mendelsonas?

A  Listo ir Šumano;

B  Bacho ir Hendelio;

C  Glinkos ir Čaikovskio;

D  Debiusi ir Ravelio.  

      8. Pažymėkite raidėmis, kuriose kompaktinėse plokštelėse įrašyti žemiau išvardinti kūriniai.

          Pakomentuokite jų atlikėjus. Atraskite netipiškų jų pavyzdžių.

        A    B

C    D

           __   Oratorija „Elijas“ op. 70

           __   Oratorija „Paulius“ op. 36

           __   II-oji simfonija („Šlovės himnas“)

           __   Uvertiūra „Vasarvidžio nakties sapnas“

Testą Word formate galite atsisiųsti čia

_______________________________________________________

Skaitiniai

   1835 m. pabaigoje Mendelsonas atvyko į Leipcigą perimti „Gevandhauzo“ orkestro vadovo pareigų. Mendelsonas, būdamas tik dvidešimt šešerių metų, buvo amžiaus stebuklas, todėl jis iš karto patraukė Šumaną, kai juodu susitiko pas Vyką. Sekdamas jaunojo atlikėjo debiutą Leipcige, Šumanas išgyrė jį savo laikraščio skiltyje „Entuziasto laiškai“. Vis dėlto Šumanas išdrįso pakritikuoti Mendelsoną už tai, kad jis naudojo dirigento lazdelę. Robertas manė, kad orkestras turėtų funkcionuoti kaip „respublika“, taigi reikėtų vengti griežtumo.

       (Tim. Dowley. Schumann / Iliustruotas didžiųjų kompozitorių gyvenimas. Kaunas: Tyrai, 1999, 49)

 Solisto kadencija – virtuozinis solo instrumentinio koncerto dalies pabaigoje, skirtas solisto virtuozinei ir improvizacinei technikai parodyti. Iki XIX a. paprastai improvizuodavo pats solistas, vėliau kadencijos imtos užrašinėti ir nunyko kaip improvizacinio meno reiškinys.

Orkestro dirigentas. Antikoje ir viduramžiais diriguota plaštakų ir pirštų judesiais, mušant ritmą delnais ar kaustytu bato užkulniu. Apie XV a. dirigentas vieningą ritmą palaikydavo mušdamas taktą į žemę sunkia lazda. XVII–XVIII a. dirigento funkciją perėmė klavesinininkas ar vargonininkas. Kartais jie taktą mušdavo koja, įstojimus rodydavo galva arba pirštais. Kartais koncertmeisteris diriguodavo stryku. Tik XIX a. dirigento vaidmuo tapo labai svarbus dėl atsiradusių didelės apimties operų ir išaugusios simfoninio orkestro sudėties. Dirigentas atsistojo prieš orkestrą ir ėmė diriguoti su batuta.

F. Mendelsono biustas