7. F. Chopino gyvenimas ir kūryba

FRIDERIKAS ŠOPENAS

(FRYDERYK CHOPIN, 1810–1849)

„Šalin kepures, ponai, – prieš jus – genijus!“ Šiais žodžiais Šumanas pradėjo straipsnį apie septyniolikmetį Šopeną – tada dar niekam nežinomą kompozitorių. Šumano pranašystė išsipildė: Šopenas tapo vienu žymiausių ir savičiausių kompozitorių romantikų. Jis, kaip ir S. Moniuška, laikomas lenkų nacionalinės muzikos klasiku.

   Šopenas gimė 1810 m. netoli Varšuvos Želiazova Volia dvare. Jo tėvas buvo prancūzas, motina – lenkė. Ji buvo labai muzikali, skambino fortepijonu, dainavo. Penkerių metų berniukas jau skambino, o aštuonerių – viešai koncertavo, pagarsėjo kaip vunderkindas. Šiuo metu jis pradėjo improvizuoti ir kurti.

Friderikas Šopenas

   1826 m. Friderikas įstojo į Varšuvos muzikos mokyklą (konservatoriją), labai domėjosi literatūra, istorija, gerai piešė, vaidino; lankė teatrą, koncertus, o Paganinio grojimas paliko jam neišdildomą įspūdį.

Baigęs mokyklą (1829) išvyko koncertuoti į Vieną, Prahą, Drezdeną. Grįžo jau išgarsėjęs. Varšuvoje kompozitorius sukūrė nemažą pluoštą kūrinių (2 fortepijoniniai koncertai, Krakoviakas fortepijonui su orkestru ir kt.).

1930 m. rudenį Šopenas antrą kartą išvyko į koncertinę kelionę, kurioje jį pasiekė žinia apie sukilimą Lenkijoje. Šopenas norėjo grįžti į gimtąjį kraštą ir įsijungti į kovą, tačiau griežtas tėvo laiškas privertė Frideriką pakeisti savo sumanymą. Tėvas norėjo, kad sūnus tarnautų tėvynei ne ginklu, bet menu. Šopeną jaudino tėvynės likimas, jo muzikoje iškilo protesto temos ir vaizdai. Žinia apie sukilimo Lenkijoje numalšinimą Šopeną pasiekė pakeliui į Paryžių. Savo jausmus, skausmą dėl tėvynės nelaimės jis išreiškė laiške artimiesiems ir savo kūriniuose: Revoliucinis etiudas c-moll, preliudai d-moll, a-moll, Skerco b-moll ir kt. Per sukilimus parašytus Šopeno kūrinius R. Šumanas pavadino „patrankomis, pridengtomis gėlėmis“.

   1831 m. rudenį Šopenas atvyko į Paryžių. Negalėdamas grįžti į tėvynę, jis praleido likusius 18 savo gyvenimo metų. Paryžius tuo metu buvo vienas stambiausių kultūrinių centrų. Čia gyveno Hugo, Balzakas, Berliozas, Mejerberis, Rosinis, Kerubinis, Belinis ir kt. Kompozitorius ėmė bendrauti su pažangiaisiais to meto menininkais – Listu, Heine, Delakrua. Artima draugystė jį siejo su A. Mickevičiumi ir Ž. Sand. Paryžiuje Šopenas koncertavo, kūrė, tačiau pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis buvo pamokos, kurios labai vargino.

    Šopenas pagarsėjo kaip savito stiliaus pianistas, skambinęs virtuoziškai, spalvingai, laisvai – rubato. Jis koncertavo ne tik Paryžiuje, bet ir Vokietijoje (1835, 1836), Anglijoje (1837, 1848) ir kitur. Kelionės labai nualino kompozitoriaus sveikatą, įsisenėjo plaučių tuberkuliozė. Daugelyje paskutiniųjų metų kūrinių ėmė reikštis tragiškos, liūdnos nuotaikos (sonata h-moll, „Fantazija“, „Paskutinės mazurkos“ ir kt.). Šopenas mirė 1849 m. ir buvo palaidotas Paryžiuje. Didžiojo menininko širdis tautos valia pervežta į Varšuvą.

   Nuo 1927 m. Varšuvoje rengiami tarptautiniai F. Šopeno vardo pianistų konkursai.

   Sukūrė daugiau nei 200 kūrinių. Daugiausia tai fortepijoninė muzika: miniatiūros – mazurkos (60), polonezai (15), preliudai, noktiurnai (21), valsai (17), etiudai (27), ekspromtai (4). Lenkų liaudies šokiai mazurka, polonezas tapo koncertinėmis pjesėmis. Į koncertinę estradą Šopenas iškėlė ir valsą. Preliudai, ekspromtai, fantazijos tapo laisvais, įvairias nuotaikas atskleidžiančiais savarankiškais kūriniais. Daug meninio grožio kompozitorius atskleidė romantikų pamėgtame noktiurne. Iki to meto rašomus pedagoginius etiudus Šopenas praturtino giliu vidiniu turiniu, ėmė rašyti pirmuosius koncertinius etiudus.

Mazurka B-dur, op. 7, Nr. 1

Noktiurnas Es-dur

F. Šopenas. Noktiurnas Es-dur

    Iš stambios formos kūrinių parašė 2 koncertus (e-moll ir f-moll), koncertinį rondo – Krakoviaką su orkestru, 3 sonatas ir kt. Labai įdomiai, naujai kompozitorius ėmė traktuoti vienos dalies kūrinius – skerco. Jo kūryboje jie tapo stambiomis savarankiškomis virtuozinėmis pjesėmis. Šopenas, sužavėtas A. Mickevičiaus baladžių, sukūrė pirmąsias fortepijonines balades (4) – 1 dalies kūrinius sonatos forma.

    Jo kūrybos stilius pasižymi dainingumu, improvizacija, ritmo įvairove, rubato. Homofoninės faktūros kūriniuose gausu polifonijos elementų, kairės rankos partijose – „banguojančių“ akompanimentų. Listas pavadino Šopeną „švelnios harmonijos genijumi“.

   Įdomu, kad Šopenas, skirtingai nei to meto romantikai, vengė programiškumo, savo kūrinius vadino apibendrintais žanro ar formos pavadinimais. Dėl savo ryškių vaizdų kai kurioms pjesėms pavadinimus davė klausytojai: „Revoliucinis etiudas“ (c-moll), „Rudens etiudas“ (E-dur), „Lietaus preliudas“ (Des-dur) ir pan.

Etiudas c-moll, op. 10, Nr. 12 „Revoliucinis“

F. Šopenas. Etiudas c-moll, op. 10, Nr. 12 „Revoliucinis“

Preliudas Des-dur, op. 28, Nnr. 15 „Lietaus lašai“

F. Šopenas. Preliudas Des-dur, op. 28, Nnr. 15 „Lietaus lašai“

Valsas cis-moll, op. 64, Nr.7

F. Šopenas. Valsas cis-moll, op. 64, Nr.7

Polonezas A-dur

F. Šopenas. Polonezas A-dur

F. Šopenas. Polonezas A-dur (A. Glazunovo orkestruotė)

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Kuriame mieste ir kodėl Šopenas praleido didžiąją savo gyvenimo ir kūrybos dalį?

2. Kokią muziką rašė Šopenas?

3. Apibūdinkite lenkiškus šokius, kuriuos Šopenas rašė kaip koncertines pjeses fortepijonui.

4. Apibūdinkite, ką reiškia terminas rubato?

5. Palyginkite Šumano ir Šopeno programiškumą.

_______________________________________________________

Skaitiniai

    XIX a. suklesti atlikėjų menas. Atlikėjai virtuozai stebina klausytojus akrobatiška atlikimo technika. Iškyla nauja virtuozų karta (Paganinis, Šopenas, Listas, Rachmaninovas), laisvai interpretuojanti muzikinį tekstą.

INTERPRETACIJA – (lot. k. − aiškinimas) – tai asmeniškas ir kūrybiškas muzikos kūrinio suvokimas ir perteikimas. Atsižvelgdamas į kompozitoriaus nuorodas, atlikėjas pasitelkia savo meninę nuojautą, žinojimą bei technines galimybes ir tampa muzikinio teksto „aiškintoju“. Interpretacijos sąvoka atsirado XVIII a., kai atsiskyrė komponavimas ir atlikimas, nes iki XVIII a. kompozitoriai dažniausiai patys atlikdavo savo kūrinius. Apie atlikimą vienas pirmųjų rašė J. S. Bachas „Studijoje apie teisingą būdą skambinti klavesinu“ (1753). XIX a. žinomos garsių atlikėjų kūrinių redakcijos ir netgi interpretacinės mokyklos. Šiais laikais tyrinėti interpretacijas galime iš muzikos įrašų.

Krakoviakas – lenkų liaudies šokis, pasižymintis greitu tempu, sinkopiniu ritmu, 2/4 metru. Šokėjai laikosi išdidžiai, vis susidaužia kulnais, sutrepsi, sukasi, eina vienas apie kitą. Šokis formavosi Krokuvos apylinkėse XVI–XVII a., vėliau paplito Europoje,  buvo labai mėgstamas dvaro aristokratų pokyliuose, buvo šokamas ir Lietuvoje. Liaudies muzikantai mėgdavo pritarti žodžiais: „Ir lietuviai, ir poliakai – visi šoka krakoviaką. Tu, lietuvi, nestovėk, krakoviaką šokinėk!“

Polonezas – lenkų kilmės šokis-eisena. Jam būdingas trijų dalių metras, pasikartojanti ritmo formulė. Šokama vaikštant poromis su pritūpimais takto pabaigoje. Šoko ir prastuomenė, ir bajorija, vėliau didikų bei karalių pokyliuose dažnai polonezu buvo pradedamos iškilmingas ceremonijos.

Polonezas rūmuose pirmą kartą buvo šokamas per Henriko III vainikavimo iškilmes Krokuvoje 1573 m.

„Staiga suskambo muzika, salės durys atsivėrė, ir, šokdamos nežinomą šokį, poros ėmė artėti prie sosto. Pirmiausia savo žmonas vedė senatoriai, paskui aukštieji rūmų pareigūnai, paskui žemesnieji riteriai. Dešiniąja ranka šokėjas vedė savo damą, o kairiąja laikė kepurę su garnio plunksnomis.

Šokėjų virtinė slinko pamažu ir didingai, kas porą žingsnių stabteldavo, ir tada vyrai žemai nusilenkdavo savo damoms, kepurėmis šluostydami dulkes po jų kojomis. Priartėję prie sosto, šokėjai oriai pristatydavo savo damas karaliui, paskui tuo pačiu šokio ritmu skirstėsi į salės pakraščius: viena pora į vieną pusę, kita – į kitą.“

Mazurka – lenkų liaudies šokis. Būdingas trijų dalių metras, taškuotas ritmas, akcentai silpnose takto dalyse, melodijoje dideli šuoliai. Šokamas poromis ratu, turi virš 50 figūrų. Būdingi susidaužimai kulnais, sutrepsėjimai.

Atsirado kaip valstiečių šokis Mazovijoje, vėliau imtas šokti karaliaus rūmuose, paplito visoje Lenkijoje. XIX a. paplito Europoje kaip pramoginis šokis, imtas taikyti profesionaliojoje muzikoje. F. Listas knygoje apie Šopeną labai romantiškai aprašo savo įspūdį apie mazurką:

„Išimtinai gražus reginys yra lenkų puota, kada po bendro ratelio salės viduryje pasirodo viena graži pora. Koks šio šokio judesio turtingumas! Dama neryžtingai, kaip paukštė prieš skrydį, pasisupa ir, pristatomu žingsneliu, viena koja rėždama parketą, skrieja į kitą salės pusę; paskui, kaip ant sparnų, staiga išsiveržia pirmyn minkštais judesiais pas de basque. Ji plačiai atsimerkia ir kaip medžioklės deivė, pakelta galva ir išpūsta krūtine, elastingais judesiais skrodžia orą lyg laivas bangas, lyg žaisdama erdve. Ir štai ji vėl koketiškai slysta, siunčia šypseną žiūrovams, persimeta keliomis replikomis, ištiesia žavias rankas savo išrinktajam, ir jie abu lekia pasakišku greičiu iš vieno salės galo į kitą. Ji čiuožia, bėga, skrenda, raudonis puošia jos skruostus, ji vis sunkiau alsuoja ir lėtina žingsnius, kol dusdama puola savo kavalieriui į glėbį... Jis, prieš pabaigdamas šį svaiginantį šokį, stipriomis rankomis akimirką kilsteli ją į orą. <...>.