9. L. van Bethoveno gyvenimo ir kūrybos laikotarpiai

Liudvikas van Bethovenas

   Liudvikas van Bethovenas (Ludvig van Beethoven, 1770–1827) buvo kompozitorius ir pianistas, trečiasis Vienos klasikas (greta J. Haidno ir V. A. Mocarto), užbaigęs klasicistinės muzikos raidą ir vėlyvuosiuose kūriniuose priartėjęs prie romantizmo stilistikos. Tai kūrėjas, apie kurio gyvenimą sklando legendos, o kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo dar jam gyvam esant ir išliko labai populiari iki mūsų dienų.

   Biografija. Bethovenas gimė Bonoje (Vokietija). Pirmuoju jo muzikos mokytoju buvo tėvas (dvaro kapelos dainininkas). Pasakojama, kad tėvas, pastebėjęs sūnaus gabumus muzikai, svajojo, kad sūnus išgarsėtų taip kaip Mocartas vaikystėje. Tačiau Bethovenas nebuvo vunderkindas, todėl, nors buvo verčiamas labai daug groti, nebuvo geresnis muzikantas už savo bendraamžius. Taigi, Bethoveno vaikystė buvo sunki. Svajodamas tapti Mocarto mokiniu, jis buvo nuvykęs į Vieną, tačiau netrukus mirė jo motina, ir Bethovenas turėjo grįžti namo bei pasirūpinti dviem jaunesniais broliais.

Šiame name Bonoje (Vokietija) gimė Bethovenas

Nuo 1792 m. Bethovenas gyveno Vienoje. Tuo metu jis pradėjo mokytis kompozicijos pas Jozefą Haidną (mokėsi apie metus). Vienoje Bethovenas koncertavo didikų rūmuose, susipažino su aristokratijos atstovais ir atsirado mecenatų, kurie jį rėmė pinigais. Todėl Bethovenas galėjo neieškoti kokios nors tarnybos, bet ir toliau tik koncertuoti ir kurti muziką.

Bet būdamas 26-erių Bethovenas suprato, kad ėmė kursti. Nepavykus gydymui, jį apniko sunkios mintys, neviltis, 1802 m. spalį broliams parašo itin liūdną Heiligenštato testamentą, skirtą broliams. Tačiau kompozitorius nugalėjo nusivylimą ir vėl pradėjo gausiai rašyti muziką. Tuo metu sukurta didelė dalis Bethoveno kūrinių. 1803–1812 m. laikotarpiu jis sukūrė III–VIII simfonijas, sonatų, kvartetų, uvertiūrų, operą „Fidelijus“ ir kt.

L. van Bethovenas

Dar viena kūrybinė krizė kūrėją užklupo 1813–1815 m. Tuo laikotarpiu jis mažai kūrė, tačiau kaip tik tada Bethovenas sulaukė didelio visuomenė pripažinimo: 

„Su didžiuliu pasisekimu praėjo keletas autorinių koncertų, prasidėjusių 1813 m. gruodžio mėn. VII simfonijos ir „Velingtono pergalės“ premjera. Populiarumo banga padėjo atgaivinti ir operą „Fidelijus“ (iki tol ji nesulaukė pripažinimo). 1814 m. rugsėjį prasidėjo nepaliaujamomis šventėmis išgarsėjęs Vienos kongresas (jame valstybių vadovai svarstė padėtį po Napoleono karų), sutraukęs į miestą visos Europos karūnuotas personas ir aristokratijos viršūnes. Tai buvo ir Bethoveno šlovės ir gyvenimo gerovės aukščiausiojo pakilimo taškas. Tačiau jam skirtas dėmesys buvo prieštaringas – iki mirties Vienoje jis buvo garbinamas kaip gyvas klasikas ir didžiausias epochos kompozitorius, bet jo muzika nebuvo per daug domimasi. 1814 m. lapkričio 29 d. įvyko kone sėkmingiausias pasirodymas Bethoveno gyvenime – perpildytoje salėje buvo Austrijos ir Rusijos imperatorės, Prūsijos karalius ir beveik visi Vienos kongrese dalyvavę kunigaikščiai, orkestre grojo žymiausi Vienos muzikantai ir vėl buvo atliekama VII simfonija bei „Velingtono pergalė“. Sėkmė buvo stulbinama, tuoj pat buvo paskelbti du papildomi koncertai su ta pačia programa. <...> 1815 m. sausio 25 d. Rusijos imperatorės gimtadienio proga surengtame dvaro koncerte Bethovenas paskutinį kartą viešai skambino fortepijonu.“ (Siita, p. 340) 

Apie 1818 m. Bethovenas visiškai apkurto. Tačiau ir šį kartą nugalėjo noras rašyti muziką. Tuo metu jis sukūrė savo vėlyvuosius kūrinius, tarp jų – Missa solemnis („Iškilmingas mišias“) ir Devintąją simfoniją.

„Devintosios premjera kartu su trimis dalimis iš Missa solemnis įvyko 1824 m. gegužės 7 d., ir tai buvo paskutinis sėkmingas Bethoveno pasirodymas Vienoje. Jis pats stovėjo prie dirigento pulto, mojavo batuta ir vartė partitūros lapus, tačiau iš tikrųjų atlikimui vadovavo kapelmeisteris, įspėjęs orkestrantus ir choristus absoliučiai nekreipti dėmesio į kurčią kompozitorių.“ (Siitan, p. 344)

Bethovenas mirė Vienoje 1927 m. kovo 26 d. Pasakojama, kad jo laidotuvėse dalyvavo apie 10 000 žmonių – visa Viena atėjo palydėti genijaus į paskutiniąją kelionę.

L. van Bethovenas

Bethoveno laidotuvės

L. van Bethoveno kapas

   Muzikos stilius. Bethoveno kūrybai būdinga dramatizmas, kontrastai. Bethovenas toliau tobulino Haidno ir Mocarto suformuotas klasicistinės formos, žanro tradicijas. Įvedęs savo muzikoje daug naujovių, jis padėjo pagrindus romantizmo muzikos stiliaus susiformavimui. 

Kūrybos laikotarpiai sutampa su svarbiausiais jo gyvenimo etapais.

I laikotarpio (iki 1802 m.) kūryba – tai savojo stiliaus ieškojimai, pagrįsti klasicistine stilistika. Tuo metu parašė sonatų fortepijonui (Nr. 8, Nr. 12, Nr. 14), pirmąsias dvi simfonijas ir kt.

II laikotarpis (1802–1812) itin vaisingas ir kūrybingas. Tuo metu kompozitorius sukūrė beveik visus žymiausius savo kūrinius: III–VIII simfonijas, sonatų, kvartetų, uvertiūrų, operą „Fidelijus“ ir kt. Tai brandusis Bethoveno kūrybos laikotarpis, kuriuo susiformavo kūrėjo stilius.

III laikotarpio (1816–1927) Bethoveno kūryba kupina apmąstymų ir netrukus iškilusio romantizmo stiliaus nuojautų. Paskutiniaisiais gyvenimo metais sukuria „Iškilmingąsias mišias“, IX-ąją simfoniją, paskutiniuosius kvartetus, sonatas fortepijonui. 

L. van Bethoveno kūrinio rankraštis

Iš viso Bethovenas sukūrė: 9 simfonijas, uvertiūrų simfoniniam orkestrui („Leonora“ Nr. 1–3, „Koriolanas“), koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui (5 fortepijonui); 16 styginių kvartetų, 32 fortepijonines sonatas. Taip pat parašė operą „Fidelijus“; oratoriją „Kristus Alyvų kalne“, baletą „Prometėjaus kūriniai“, mišių, dainų ir kt. kūrinių.

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Kurie kompozitoriai vadinami Vienos klasikais?

2. Kur ir kada gyveno L. van Bethovenas?

3. Apibūdinkite Bethoveno muzikos stilių.

4. Išvardinkite Bethoveno kūrybos laikotarpius ir paaiškinkite jų ypatumus.

5. Kokių žanrų muzikos yra sukūręs Bethovenas?

__________________________________________________________

Skaitiniai