6. V. A. Mocarto gyvenimo apžvalga

Šiame name Zalcburge gimė Mocartas

Mocartas septynerių

     Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756–1791, Wolfgang Amadeus Mozart) – vienas iš trijų Vienos klasikų, itin žymus klasicizmo stiliaus muzikos kūrėjas.

     Svarbiausi gyvenimo faktai ir datos.

1756 m. sausio 27 d. gimė Zalcburge. Kadangi kūdikis gimė silpnas, jau sausio 28 d. buvo pakrikštytas, ir jam buvo duoti net keturi šventųjų vardai: Johanas Crizostomas Volfgangas Teofilis (Johann Chrysostom Wolfgang Theophilus (Gottlieb)). Paskui vokiškas vardas Gotlibas (Gottlieb) pakeistas itališku Amadeus, ir nuo to laiko jis vadinamas Volfgangu Amadėjumi Mocartu.

Volfgango Amadėjaus tėvas – Leopoldas Mocartas – buvo kompozitorius ir pedagogas. Mokė sūnų muzikos nuo ketverių metų.

Būdamas šešerių, V. A. Mocartas jau viešai koncertavo, sukūrė pirmuosius kūrinius (juo užrašė tėvas).

1762 m. su tėvu ir seserimi Nanerle (Marija Ana) koncertavo svarbiausiuose Vokietijos ir Austrijos miestuose.

1763 m. išvyko į koncertinę kelionę po Europos miestus, išgarsėjo kaip vunderkindas (neeilinių sugebėjimų vaikas).

1764 m. Paryžiuje pasirodė pirmieji spausdinti V. A. Mocarto kūriniai (sonatos klavesinui).

1768 m. Vienoje parašė savo pirmąją operą „Tariamas naivumas“ ir zingšpylį „Bastienas ir Bastienne“.

1769 m. tapo Zalcburgo rūmų orkestro kapelmeisteriu; metų pabaigoje išvyko į Italiją. Kelionė truko ilgiau nei metus (nuo 1769 m. gruodžio iki 1771 m. kovo). Romoje visus nustebino, kai Siksto koplyčioje išgirstą kompozitoriaus L. Alegri Miserere iš atminties užrašė natomis. Šios kelionės metu popiežius Klemensas XIV apdovanojo Mocartą Aukso pentino ordinu, o Bolonijos filharmonijos akademija priėmė jį savo nariu.

Volfgangas Amadėjus Mocartas

Marija Ana, Volfgangas Amadėjus ir Leopoldas Mocartai

1771 ir 1772 m. vėl koncertavo Italijoje.

1777 m. motinos lydimas išvyko į Paryžių.

1778 m. vasarą mirė motina (palaidota Paryžiuje).

1779 m. vėl grįžo į gimtąjį Zalcburgą, dirbo arkivyskupo Koloredo rūmų kapelmeisteriu, tačiau dėl nesutarimų su darbdaviu 1781 m. buvo atleistas.

1781 m. apsigyveno Vienoje. Buvo pirmasis laisvas kompozitorius: vertėsi pamokomis, koncertavo, rašė kūrinius pagal užsakymus.

1782 m. vedė Konstancą Veber (Constanze Weber).

1787 m. klausėsi septyniolikmečio Liudviko van Bethoveno grojimo (šis norėjo tapti Mocarto mokiniu).

1790 m. Vienoje susitiko su J. Haidnu, besiruošiančiu išvykti į Angliją.

1791 m. rudenį susirgo, o gruodžio 5 d. mirė. Buvo palaidotas neturtingiesiems skirtame bendrame kape, kurio tiksli vieta nežinoma. Simbolinis V. A. Mocarto kapas yra Centrinėse miesto kapinėse Vienoje. Paskutinis Mocarto kūrinys – Requiem (neužbaigtas).

Paminklas Mocartui Vienoje

    Kūryba. Per palyginti trumpą gyvenimą Mocartas sukūrė apie 620 kūrinių. Sunku būtų rasti kitą tokį kompozitorių, kuris taip puikiai galėtų kurti įvairiausių žanrų ir formų muziką: simfonijas ir koncertus, operas ir mišias, kvartetus ir sonatas. Netgi Bethovenas negalėtų jam prilygti operos žanro kūryba. Simfoninės muzikos srityje Mocartas nebuvo toks novatorius kaip Haidnas, tačiau jo simfoniniai kūriniai yra tokie tobuli ir išbaigti, kad skatina jais žavėtis ir muzikus profesionalus, ir mėgėjus.

Įtakos Mocarto kūrybai turėjo Zalcburge skambėjusi muzika, Johano Kristijano Bacho (Johano Sebastijano Bacho sūnaus), italų operos kūrėjų, Jozefo Haidno kūriniai. Gyvendamas Vienoje, Mocartas sukūrė savitą ir nepakartojamą stilių. Jis kūrė lengvai ir greitai, dažniausiai be eskizų ir juodraščių.

   Kūriniai

   Simfoninė muzika: apie 40 simfonijų, iš jų žymiausios paskutinės – Nr. 35 „Hafnerio“, Nr. 36 „Linco“, Nr. 37 „Prahos“, Nr. 39, Nr. 40 ir Nr. 41 „Jupiterio“; divertismentai, serenados (Nr. 13 „Mažoji nakties muzika“, K 525), maršai, šokiai.

Koncertai: 27 fortepijonui ir orkestrui, 5 smuikui ir orkestrui, taip pat koncertai klarnetui, obojui, fleitai ir arfai.

Operos (apie 10, įvairių tipų – opera seria, opera buffa, zingšpyliai): „Idomenėjas (1781), „Pagrobimas iš seralio“ (1782), „Figaro vedybos“ (1786), „Don Žuanas“ (1787), „Visos jos tokios“ (1790), „Užburtoji fleita“ (1791), „Tito gailestingumas“ (1791).

Chorinė muzika: 18 mišių, Requiem d-moll K 626 (1791) ir kt. bažnytiniai kūriniai.

Kameriniai instrumentiniai kūriniai: 26 styginių kvartetai, styginių kvintetai, fortepijoniniai trio ir kvartetai, 42 sonatos smuikui ir fortepijonui.

Klavyrinė muzika: 17 klavyrinių sonatų, 3 fantazijos (Fantazija c‑moll K 475, 1785), variacijos.

Mocarto rankraštis  

Kad nepasimestume Mocarto kūrinių gausoje, visi jie buvo sunumeruoti Kechelio kataloge. 1862 m. Liudvikas Kechelis (Ludwig Alois Friedrich Ferdinand von Köchel, 1800–1877) sudarė „Visų V. A. Mocarto kūrinių chronologinę teminę rodyklę“ (Chronologisch­thematisches Verzeichnis sämtlicher Tonwerke Wolfgang Amadeus Mozarts) dar vadinamą Kechelio katalogu. Šio katalogo numeriais iki šiol žymimi Mocarto kūriniai leidiniuose ir koncertų programose (pavyzdžiui, Requiem d-moll, K 626).  

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Kuo dirbo Mocarto tėvas?

2. Trumpai papasakokite Mocarto biografiją.

3. Kas yra vunderkindas?

4. Koks yra Mocarto muzikos stilius?

5. Ką yra sukūręs Mocartas?

6. Kas yra Kechelio katalogas?

__________________________________________________________

Skaitiniai  

     Fragmentai iš Mocarto vaikystės 

   „Nuo to vakaro „žaidimas“ klavesinu pasidarė mėgstamiausias jo užsiėmimas. Motinai kartais tekdavo varu atplėšti jį nuo instrumento ir išsiųsti pas vaikus. Jis nebūtų iškeitęs klavesino net į pačius mėgstamiausius žaidimus. Kai nebūdavo galima sėsti prie klavesino, jis dainuodavo. Niūniuodavo menuetus, kurių mokėsi Nanerlė, dainuodavo trio ir kvartetus, kuriuos grodavo tėvas ir pas jį atėję draugai muzikantai, ir dainuodavo absoliučiai teisingai ne tik pirmojo balso melodiją, bet ir antrąjį, ir trečiąjį balsą, ir net bosą.

Visa tai, žinoma, nepraėjo pro pastabaus tėvo akis. Jis vis labiau susimąstydavo dėl mažojo Volfgango palinkimo į muziką ir kartą pusiau juokais pasiūlė sūnui pradėti mokytis. Leopoldas Mocartas nemanė, kad šis pasiūlymas sukels sūnui tokį džiaugsmo antplūdį. Mažylis kaip vėjas ėmė suktis po kambarį, įsikibo tėvui į liemenės skverną ir neatstojo tol, kol Leopoldas nepradėjo pirmosios muzikos pamokos.

Paaiškėjo, kad berniukas turi retų, stačiai nepaprastų gabumų muzikai. Pamokas jis išmokdavo neapsakomai greit. Klausydamasis sūnaus, Leopoldas netikėjo savo ausimis. Visoje muzikos istorijoje, − o Leopoldas neblogai ją žinojo,  negalėjai rasti kito tokio pavyzdžio, negalėjai aptikti trejų metų mažylio, kuris būtų tokiais sparčiais žingsniais žengęs moksle.

Leopoldas labai greitai įsitikino, jog vaikui muzikos pamokos − ne tuščias žaidimas, o darbas, kuriam mažylis atsidėdavo visa savo širdimi.“ (Kremniovas, p. 21−22) 

Iš Mocartų šeimos draugo Andreaso Šachtnerio (Schachtner) prisiminimų 

    „Ketvirtaisiais jo gyvenimo metais tėvas, tarsi juokais, pradėjo jį mokyti groti klavesinu atskirus menuetus ir pjeses. Mokiniui tai buvo toks pat lengvas dalykas, kaip ir mokytojui. Jam tereikėdavo kokio pusvalandžio išmokti menuetui ir paskui tikrai puikiai, griežtai ritmingai jį pagrodavo.

Menkiausias triukšmas grojant išvesdavo jį iš pusiausvyros. Trumpiau tariant, kol būdavo muzika, jis vienas pasinerdavo į ją.“ 

„Vos tik jis pradėdavo muzikuoti, tartum išnykdavo visi kiti jo pomėgiai. Net vaikiški žaidimai ir išdykavimai jį domindavo tik tada, kai būdavo lydimi muzikos. Jei mudu – aš ir jis – nešdavome žaislus iš vieno kambario į kitą, tas, kuris nieko nenešė, turėjo niūniuoti ar groti smuiku maršą. Bet ligi muzikos pamokų pradžios jis taip įsitraukdavo į kiekvieną vaikišką žaidimą, nors truputį paįvairintą kokiu pokštu, jog galėdavo pamiršti ir valgį, ir gėrimą, ir visa kita.“ 

„Kartą po pamaldų aš su Leopoldu užėjau pas jį į namus. Mudu radome Volfgangą dirbantį su plunksna rankose. Tėtis paklausė:

– Ką tu rašai?

– Koncertą rojaliui. Pirmoji dalis tuoj bus baigta, – atsakė Volfgangas.

– Nagi parodyk. Įsivaizduoju, kas per grožybė.

Tėvas paėmė iš jo ir parodė man pritepliotą popieriaus lapą, – tai buvo gaidos, užrašytos virš išterliotų rašalo dėmių. Mažasis Volfgangas dėl savo neišmanymo vis įkišdavo plunksną ligi rašalinės dugno ir tuo būdu, kai tik paliesdavo popierių, užtėkšdavo dėmę, bet ramiausiai nušluostydavo ją delnu ir rašydavo toliau. Iš pradžių mes pasijuokėme iš šios tariamos nesąmonės, bet paskui tėvas ėmė įdėmiai žiūrėti į svarbiausią dalyką – į natas, kūrinį. Ilgą laiką jis stovėjo lyg įbestas, įsmeigęs akis į popieriaus lapą. Pagaliau dvi ašaros – susižavėjimo ir džiaugsmo ašaros – nuriedėjo jo skruostu.

– Pažvelkite, ponas Šachtneri, – pratarė jis, – kaip viskas teisingai, pagal taisykles parašyta. Tik gaila, kad negalima panaudoti. Juk čia taip nepaprastai sunku, jog joks žmogus nesugebės pagroti.

Volfgangas pertraukė tėvą:

– Tam ir koncertas. Reikia groti tol, kol išeis. Žiūrėkite, čia turi būti taip.

Jis ėmė groti ir sugebėjo parodyti lygiai tiek, kiek reikia, kad mes suprastume jo sumanymą.“ 

     V. A. Mocarto vaikai 

    Iš 6 gimusių jo vaikų užaugo du sūnūs: Karlas Tomas (Karl Thom, 1784–1858) ir Francas Ksaveras Volfgangas (Franz Xaver Wolfgang, 1791–1844). Abu mokėsi muzikos. Vyresnįjį J. Haidnas buvo nusiuntęs mokytis į Milano konservatoriją, tačiau šis galiausiai atsisakė muzikos karjeros ir tapo tarnautoju. Jaunesnysis Francas Ksaveras turėjo muzikinių gabumų, koncertavo kaip pianistas, garsėjo kaip kompozitorius. Dirbo kapelmeisteriu Vienoje. Sukūrė fortepijoninės, vokalinės ir kamerinės instrumentinės muzikos. Vienas žymiausių kūrinių – Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui. Dažnai buvo vadinamas V. A. Mocartu sūnumi.