3. Klasicizmo opera

    XVIII a. viduryje vyko nemažai permainų ir operos teatruose. Europos teatruose gyvavo keli operų tipai: opera seria, opera buffa, baladžių opera, komiškoji opera, zingšpylis.

     Opera seria – rimtoji opera – prarado savo populiarumą. Rimtosiose operose dalyvaudavo rimti personažai – senovės graikų dievai ir deivės, karaliai. Jų vaidinamos situacijos buvo nerealios, neaktualios, o publikai norėjosi lengvesnio, kasdieniškesnio stiliaus.

    Opera buffa – linksma, komiško tipo opera, tuo metu tapo itin populiari. Tai buvo itališkos operos, kuriose vaidindavo keli komiški veikėjai. Opera buffa siužete gausu intrigų, meilės nuotykių ir painių situacijų. Jose veikia ir kilmingieji, ir tarnai. Pirmąja opera buffa laikoma Džovanio Batistos Pergolezio (1710−1736) intermedija „Tarnaitė ponia“.

Įvairiose Europos šalyse XVIII a. viduryje iš itališkosios opera buffa kilo savi operos tipai – baladžių opera Anglijoje, komiškoji opera Prancūzijoje ir zingšpylis Vokietijoje. Visos buvo dainuojamos ne italų, bet atitinkamai anglų, prancūzų ar vokiečių kalba, sudarytos iš rečitatyvų ir nesudėtingų arijų (dainų).

Operos spektaklis

Vienos operos teatras

     Operos reforma. Rimtoji opera prarado savo populiarumą, todėl ją reikėjo atnaujinti, pertvarkyti, reformuoti. Operos reformatoriais laikomi Gliukas ir Mocartas. 

   Pirmasis operą reformavo vokiečių kompozitorius Kristofas Vilibaldas Gliukas (Christoph Willibald Gluck, 1714–1787). Šis kūrėjas sujungė itališkosios ir prancūzų operos tradicijas ir vėl siekė operą padaryti drama, o ne vaidinimu su daugybe intarpų.

Gliuko teigimu, muzika turinti būti poezijos tarnaite. T. y. svarbiausi yra žodis, tekstas, veiksmas, ir muzikai nevalia jo „stabdyti“, neturi likti nereikalingų, išpūstai virtuoziškų muzikos numerių, muzika turinti papildyti, padėti „pasakoti“ operos siužetą. Operoje buvo siekiama paprastumo, natūralumo, tikroviškumo.

Tad kokias naujoves įvedė savo operose Gliukas?

Kristofas Vilibaldas Gliukas

Šių laikų Vienos operos teatras

   Pirmoji Gliuko opera, kurioje jau buvo įgyvendinta didžioji dalis operos reformos idėjų, buvo opera „Orfėjas ir Euridikė“ (1762 m. pastatyta Vienoje, libreto autorius − Ranjeras di Kalcabidžis). Tai graikų mitu paremta drama. Jos pagrindinis personažas – Orfėjas, sunkiai išgyvenantis mylimos žmonoss Euridikės netektį. Orfėjas susiduria su įvairiais sunkumais, tačiau patii dramatiškiausia scena ta, kai jis dar kartą praranda Euridikę. Tada jis dainuojaa žymiąją ariją „Netekau aš Euridikės“.  

Orėjas ir Euridikė

K. V. Gliukas. Opera „Orėjas ir Euridikė“: uvertiūra

K. V. Gliukas. Opera „Orėjas ir Euridikė“: furijų šokis

K. V. Gliukas. Opera „Orėjas ir Euridikė“: Orfėjo arija „Netekau aš Euridikės“

   Kitos žymios Gliuko operos – „Alkestidė“, „Ifigenija Aulidėje“, „Ifigenijaa Tauridėje“, − taip pat sukurtos pagal antikinius siužetus. 

Operos reformatoriumi taip pat laikomas ir Volfgangas Amadėjus Mocartas. Jis rašė daugiausia itališkas operas, nesekė Gliuko operų pavyzdžiu, tačiau ieškojo savo muzikinės dramos sprendimo. Taip pat kaip ir Gliukas, Mocartas savo operose siekė aiškumo, tikroviškumo. Tačiau skirtingai nei Gliukas, Mocartas tvirtino, kad poezija turinti būti paklusni muzikos duktra. Mocarto nuomone, muzika operoje yra pagrindinė, o tekstas turintis būti muzikos atrama, suteikti jai pagrindą.

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Kokių tipų operos buvo rašomos klasicizmo epochoje?

2. Paaiškinkite opera seria ir opera buffa panašumus ir skirtumus.

3. Kokie kompozitoriai reformavo operą XVIII a. ir kodėl ją reikėjo reformuoti?

4. Kokias naujoves į operą įvedė K. V. Gliukas?

5. Kokias žinote Gliuko operas?

6. Kuo skiriasi Gliuko ir Mocarto požiūris į operą?

__________________________________________________________

Skaitiniai