2. Klasicizmo instrumentinė muzika ir sonatinis-simfoninis ciklas

 

 

 
 

    Kaip jau minėta, klasicizmo epochoje klestėjo instrumentinė muzika. Pasisėmęs idėjų iš Manheimo (Vokietija) kompozitorių, Jozefas Haidnas suformavo pagrindinius klasicizmo simfoninės ir kamerinės instrumentinės muzikos žanrus bei sonatinį-simfoninį ciklą. Susiklostė tradicija, pagal kurią buvo pasirenkamas kūrinio dalių skaičius, forma, atlikėjų sudėtis.

    Sonatinis-simfoninis ciklas – tai keleto dalių instrumentinės muzikos ciklas, kuriame bent viena iš dalių yra sonatos formos. Šis ciklas tapo svarbiausių klasicizmo instrumentinės muzikos žanrų – simfonijos, koncerto, kvarteto ir sonatos – pagrindu. Tai, kaip šis ciklas veikia, atspindi lentelė.  

 
 

 

Muzikos tipas

Žanras

Atlikėjai

Ciklo dalys

Tempas

Forma

Simfoninė muzika

SIMFONIJA

simfoninis orkestras

Keturios: I d.

greitas (Allegro)

sonatos forma

II d.

lėtas (Adagio)

3 dalių f. / variacijos

III d. (menuetas / skerco)

vidutiniškas

3 dalių f.

IV d. (finalas)

greitas (Allegro)

rondo / sonatos f.

Simfoninė muzika

KONCERTAS

solistas (atlikėjas) ir simf. orkestras

Trys: I d.

greitas (Allegro)

sonatos forma

II d.

lėtas (Adagio)

3 dalių f. / variacijos

III d. (finalas)

greitas (Allegro)

rondo / sonatos f.

Kamerinė muzika

KVARTETAS

styginių kvartetas

Keturios: I d.

greitas (Allegro)

sonatos forma

II d.

lėtas (Adagio)

3 dalių f. / variacijos

III d. (menuetas/ skerco)

vidutiniškas

3 dalių f.

IV d. (finalas)

greitas (Allegro)

rondo / sonatos f.

Kamerinė muzika

SONATA

1 ar 2 atlikėjai

Trys: I d.

greitas (Allegro)

sonatos forma

II d.

lėtas (Adagio)

3 dalių f. / variacijos

III d. (finalas)

greitas (Allegro)

rondo / sonatos f.

 

 

 

 

Kaip matyti iš lentelės, šie keturi žanrai panašiai sukomponuoti. Jų dalių ciklus sudaro keturios arba trys dalys. Trijų dalių cikluose (sonata ir koncertas) atsisakoma menueto dalies. Susiformuoja ir tipinis dalių išsidėstymas: greita–lėta–(menuetas)–greita. Šie ciklai nėra atsitiktiniai, sujungti iš skirtingų dalių. Sonatiniame-simfoniniame cikle siekiama dalių vienovės, kai vienos dalies muzikinę medžiagą, nuotaiką ir idėjas pratęsia kita dalis. 

  Instrumentinės muzikos formos. Klasicizme buvo naudojamos kelios pagrindinės instrumentinėje muzikoje dažniausiai vartojamos muzikos formos: trijų dalių, variacijos, rondo ir sonatos forma. 

  Trijų dalių forma sudaroma kraštines dalis priešpriešinant su viduriniąja. Pirmojoje dalyje (A) skamba pagrindinė tema (arba temos). Vidurinėje dalyje dažnai įvedama nauja muzikinė medžiaga (B), dažnai kontrastinga pirmajai. Trečioje dalyje (reprizoje) grįžta pirmosios dalies tema (A).

Trijų dalių formos schema: A−B−A.  

  Variacijų forma grindžiama vienos (ar dviejų) temų varijavimu (keitimu, naujų variantų kūrimu).

Jei variacijos turi vieną temą, jos vadinamos vienatemėmis variacijomis. Tema pamažu kinta, ir tokią eigą atspindi schema: A−A1−A2−A4...

Jei variacijos turi dvi temas, jos yra dvitemės variacijos. Temos arba plėtojamos pakaitomis – A−B−A1−B1−A2−B2, arba pirmiausia viena, o paskui ir kita – A−A1−A2−A3−B−B1−B2−B3.

 

 

  Rondo formoje vis sugrįžta nepakitusi pagrindinė tema (A). Tarp jos dalių įterpiami epizodai, kuriuose skamba visai nauja muzika (B, C ir t. t.). Tipiška rondo formos schema: A−B−A−C−A. 

Visiškai naują pavidalą klasicizme įgavo sonatos forma. Ji vartojama instrumentinėje muzikoje ir yra labai svarbi simfoniniame-sonatiniame cikle (ja rašoma bent viena iš ciklo dalių). Sonatos forma sudaroma iš trijų dalių (todėl primena 3 dalių firmą): ekspozicijos, temų perdirbimo ir reprizos.

Ekspozicijoje sudaromas kontrastas tarp dviejų, dažniausiai kontrastingų partijų – pagrindinės ir šalutinės. Kiekviena iš jų turi savo temą. Pagrindinės partijos tema (ppt) dažnai energingesnė, guvesnė, ryškesnė. Su šalutine ją jungia jungiamoji partija. Šalutinės partijos tema (špt) įprastai lyriškesnė, švelnesnė, rašoma ne tonikos, bet dominantės tonacijoje. Ekspozicija baigiama baigiamąja partija.

Temų perdirbimas grindžiamas ekspozicijoje pristatytų temų perdirbimu – keičiasi jų melodika, ritmika, tonacijos, pasirodymo tvarka. Temų perdirbimo pabaigoje suformuojama visos dalies kulminacija.

Reprizoje sugrįžta pagrindinės ir kitų partijų temos, tokia pat tvarka kaip ekspozicijoje. Tik šalutinės partijos tema jau skamba ne dominantės, bet tonikos tonacijoje.

 

Sonatos forma atspindi vieną iš esminių klasicizmo muzikos bruožų: joje ne tik pristatomos melodijos, temos, motyvai, bet kartu jie toliau plėtojami, vystomi, perdirbami. Būtent klasicizmo muzikoje labai daug dėmesio skiriama temų plėtotei.

  
 

Orkestras. Klasicistų kūryboje susiformavo dviguba simfoninio orkestro sudėtis. Ją sudarė keturios instrumentų grupės:

mediniai pučiamieji (2 fleitos, 2 obojai, 2 klarnetai, 2 fagotai),

variniai pučiamieji (2 valtornos ir 2 trimitai),

mušamieji (timpanai),

styginiai (I ir II smuikai, altai, violončelės ir kontrabosai).

 

 
 

   Klausimai ir užduotys                                                 

 

 

 

1. Kokie yra svarbiausi klasicizmo instrumentinės muzikos žanrai?

2. Kokie instrumentai įprastai sutinkami klasicistiniame orkestre?

3. Kokias žinote to meto instrumentinėje muzikoje vartotas muzikos formas?

4. Trumpai apibūdinkite sonatos formos sąrangą, paaiškinkite, kuo ji skiriasi nuo kitų muzikos formų?

5. Žiūrėdami į aukščiau pateiktą lentelę, atsakykite į klausimus.

                          a) Iš kelių dalių sudaryta simfonija?

                          b) Kas atlieka kvartetą?

                          c) Kas sieja simfoniją ir koncertą?

                          d) Kas sieja sonatą ir simfoniją?

         e) Kas sieja kvartetą ir simfoniją?

  f) Kokios formos dažniausiai būna pirmoji sonatinio-   simfoninio ciklo dalis?

6. Žiūrėdami į lentelę, pabandykite parašyti simfonijos apibrėžimą, t. y. paaiškinkite, kas yra simfonija?

 

 

__________________________________________________________

  
 

     Skaitiniai