1. Klasicizmo epochos stiliaus būdingieji bruožai

 

 

 

Klasicistinio stiliaus rūmai Prancūzijoje

   Kaip atsirado klasicizmas muzikoje? Baroko muzika XVIII a. viduryje atrodė jau senoviška, nemoderni, todėl buvo ieškoma naujų muzikos komponavimo sprendimų. Greta baroko muzikos stiliaus XVIII a. pradžioje atsirado bandymų kurti naują, kitokį muzikos stilių. Prancūzijoje, Vokietijoje atsirado galantiškasis muzikos stilius (tokio stiliaus muziką kūrė J. S. Bacho sūnūs). Tačiau svarbiausias to meto muzikos stilius – klasicizmas.

Klasicizmo meno laikotarpiu pasaulyje vyko daug naujų dalykų. XVIII a. istorijoje žinomas kaip atradimų ir mokslo iškilimo metas, dar vadinamas Švietimo, arba Šviečiamuoju, amžiumi. Susidomėta įvairiais mokslais, 1751 m. Prancūzijoje pradedama leisti pirmoji pasaulyje enciklopedija.

Kaip gyvena to meto valstybės? Anglija su turimomis kolonijomis įvairiose pasaulio vietose tampa įtakingiausia valstybe. Prancūzijoje 1789 m. įvyksta revoliucija, ir netrukus karaliui Liudvikui XVI nukertama galva. Amžiaus pabaigoje Napoleonas pradeda savo žygius į Europos šalis. Iškyla ir klesti Austrijos ir Rusijos imperijos, o Vokietija ir Italija ir toliau lieka susiskaldžiusios į atskiras žemes bei regionus. Tuo metu klesti gamyba, Anglijoje atsiranda pirmasis fabrikas pasaulyje.

  

 

 

Vilniaus katedra

 

Verkių rūmai

Jozefas Haidnas

   Klasicizmas – tai meno stilius, muzikoje vyravęs Europos šalyse 1750–1820 metais. Šis stilius pirmiausia susiformavo Prancūzijoje, o vėliau paplito ir kitose Europos šalyse. Po puošnaus, monumentalaus baroko klasicistai siekė paprastumo, aiškumo, natūralumo. Jie siekė atgaivinti senovės Graikijos meno grožio supratimą. Tai ypač aiškiai matoma klasicizmo architektūroje, kur atpažįstame antikos statinių elementus (ypač kolonas), kurie grupuojami griežtai simetriškai. Simetrija tapo ir kitų klasicizmo meno šakų (taip pat ir muzikos) formų pagrindu. Klasicizmo muzikai būdinga: formos aiškumas, simetrija, paprastumas.

   Žymiausi klasicizmo muzikos kūrėjai – trys Vienos klasikai – J. Haidnas, V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas. Jie suformavo pagrindinius klasicizmo muzikos principus.

               

Volfgangas Amadėjus Mocartas

Liudvikas van Bethovenas

 

    Muzikos kalba. Klasicizmo muzikoje įsivyrauja homofonija. Čia klesti aiški melodija, o kiti balsai jai pritaria. Dažnai klasicizmo klavyrinėje (fortepijoninėje) muzikoje viršutiniame balse skamba melodija, o kairės rankos partija grindžiama vien keliais akordais, kurių garsai išdėstomi figūraciškai. Tipinis tokios faktūros pavyzdys:

Įsigali klasikinė harmonija, paremta tonikos (T), subdominantės (S) ir dominantės (D) funkcijomis. Naudojamos įvairios mažorinės ir minorinės tonacijos.

Klasicizmo muzikoje gausu kontrastų: jie sudaromi ne tik tarp dalių, bet ir dalių viduje – tarp temų ar net pačioje temoje gali būti priešinami skirtingi motyvai. Svarbi muzikos išraiškos priemonė klasicizmo muzikoje yra dinamika.

      

     

 

   Klasicizmo muzikos žanrai.

   Klasicistai kūrė įvairių žanrų muziką. Pastebimai mažiau sukurta bažnytinės muzikos, tačiau daugiau ar mažiau kūrė visi to meto kompozitoriai (vienas žymiausių kūrinių – V. A. Mocarto Requiem).

Ir toliau buvo rašoma sceninė muzika, kurios svarbiausias žanras išliko opera. XVIII a. viduryje itališka opera patyrė krizę, todėl ji buvo pertvarkoma, reformuojama, atsirado naujos jos atmainos. Ir toliau buvo kuriamos itališkos opera seria, tačiau ypač išpopuliarėjo opera buffa bei jos atmainos įvairiose šalyse – baladžių opera Anglijoje, zingšpylis Vokietijoje ir komiškoji opera Prancūzijoje. Žymiausi klasicizmo operos kūrėjai – K. V. Gliukas ir V. A. Mocartas.

  Klasicizmo epochoje ypač iškilo instrumentinė muzika. Tuo metu formavosi nauji instrumentinės muzikos žanrai. Kompozitoriai rašė kamerinę (nedidelės sudėties ansambliams) ir simfoninę (orkestrui) muziką. Iš rūmų ir bažnyčių kapelų išaugo didelis, pastovios sudėties orkestras.

Svarbiausi klasicizmo instrumentinės muzikos žanrai: simfonija, koncertas, kvartetas ir sonata. Ypač daug jų sukūrė J. Haidnas. Būtent jis, pasisėmęs idėjų iš Manheimo (Vokietija) kompozitorių, suformavo klasikinę šių žanrų sandarą (visi jie − cikliniai kūriniai, sudaryti iš 4 ar 3 dalių, ir šios dalys tarpusavyje susijusios). Haidno idėjas savo kūryboje tęsė, toliau puoselėjo V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas.

  

Kristoforio išrastas instrumentas

 

Dabartinis fortepijonas

 

     Instrumentai. Tuo metu jau buvo grojama dauguma tų instrumentų, kuriais klasikinė muzika atliekama ir šiandien. Į orkestro sudėtį palaipsniui buvo įtraukti klarnetai, valtornos, trombonai, timpanai. Viena didžiausių to meto naujienų − fortepijono atsiradimas.

Fortepijono išradėju laikomas italų meistras B. Kristoforis, o fortepijono „gimimo“ metai − 1709-ieji. Šis ir panašūs kitų meistrų instrumentai pamažu plito Europoje ir netrukus pakeitė kitus klavišinius instrumentus (klavikordą, klavesiną ir kt.). Iki tol klavišiniams skirta muzika vadinta klavyrine muzika, o XVIII a. pabaigoje pelnytai tapatinama tik su vienu instrumentu − fortepijonu ir vadinama tiesiog fortepijonine muzika.

 

 

Bartolomėjus Kristoforis

(1655–1731)

 

   Klausimai ir užduotys                                                 

 

 

 

1. Kas yra klasicizmas? Kiek laiko jis truko? Kas jam būdinga?

2. Trumpai apibūdinkite klasicizmo muzikos kalbos bruožus.

3. Kokių žanrų muziką kūrė klasicizmo kompozitoriai?

4. Kokie žymiausi klasicizmo muzikos kūrėjai?

5. Kokie instrumentai atsirado klasicizmo epochoje?

 

 

__________________________________________________________

  
 

     Skaitiniai