7. Baroko instrumentinė muzika.

Antonijus Vivaldis

Instrumentinė muzika. Baroko epochoje išplito instrumentinė muzika – ir orkestrinė, ir kamerinė, atskiriems instrumentams. Orkestrus tuo metu turėdavo didikai savo rūmuose, operos teatrai ir netgi didesnės bažnyčios. Orkestrai grieždavo per įvairiausias šventes ir padėdavo sukurti iškilmingą nuotaiką. 

Barokinė rūmų muzikos salė

Baroko instrumentai. Tuo metu buvo ištobulinti seni bei atrasti nauji instrumentai. Ištobulėjo vargonai. Įsitvirtino klavesinas, violų šeimą pakeitė smuikas, altas, violončelė, kontrabosas. Gerokai patobulinti ir įvairūs pučiamieji instrumentai: obojai, fleitos, trombonai ir kt.

Baroko laikų orkestras nedidelis, todėl dažnai vadinamas kapela, o jos vadovas (dirigentas) – kapelmeisteriu. Kapelos dydis priklausė nuo jos savininko (didiko) turtingumo: kuo turtingesnis buvo valdovas, tuo daugiau galėjo nupirkti instrumentų ir pasisamdyti muzikantų. Todėl tiksliai nebuvo nustatyta, nei kiek muzikantų, nei kokie instrumentai turi būti baroko laikų orkestre, tačiau visada jame išgirsime ir klavesino tembrą.

Baroke ypač išpopuliarėjo muzika klavesinui. Buvo kuriamos pjesės (su pavadinimais), senovinės sonatos, siuitos. Daug tokių kūrinių klavesinui sukūrė italas D. Skarlati, prancūzai Ž. F. Ramo ir F. Kuperenas bei kiti.

Koncertas. Vermėjerio paveikslas

Senovinė šokių siuita. Baroke buvo populiarūs įvairių tautų šokiai. Sujungus 4 skirtingų tautų šokius į ciklą, atsirado senovinė šokių siuita (šokių ciklas). Ją sudarė keturios dalys:

1. alemanda (ramus, 4/4 metro, iškilmingas vokiečių šokis);

2. kuranta (greitas, 3/4, prancūzų šokis);

3. sarabanda (labai lėtas, 3/4, iškilmingas ispanų šokis);

4. žiga (greitas, veržlus, 6/8 arba 9/8 metro anglų šokis).

Šokių siuita galėjo būti papildyta kitais šokiais (menuetas, gavotas, bure) ar pjesėmis (preliudas, arija). Be to, kompozitoriai prieš kūrinį nurodydavo tik šokio pavadinimą – atlikėjui iš karto būdavo auišku, kokiu tempu jį įprasta atlikti.

Pavyzdžiui, J. S. Bacho siuitą Nr. 2 iš „Prancūziškų siuitų“ rinkinio sudaro septyni šokiai:        

1. alemanda[1] (allemande)

2. kuranta (courante)

3. sarabanda (sarabande)

4. gavotas (gavote)

5. menuetas (menuet)

6. arija (air)

7. žiga (gigue)

J. S. Bachas. „Prancūziškos siuitos“, Siuita Nr. 2, sarabanda, 1–10 taktai

J. S. Bachas. „Prancūziškos siuitos“, Siuita Nr. 2, žiga, 1–11 taktai

Baroke buvo kuriama daug muzikos vargonams. Čia vyravo polifonija. Svarbiausi vargoninės muzikos žanrai: fugos, kanonai, preliudai, fantazijos, tokatos.

Koncertas. Baroko epochoje susiformavo instrumentinio koncerto žanras.

Koncertai buvo soliniai (instrumento solo ir orkestrui) ir orkestriniai (concerto grosso – orkestras skaidomas į koncertuojančią ir orkestro grupes).

Itališkas žodis concertare reiškia „grumtis“, „ginčytis“. Koncerte tarsi rungiasi dvi pusės – solistai ir orkestras. Iš pradžių dalių skaičius koncerte nebuvo griežtai nustatytas (dažnai būdavo keturios). Vėliau tapo įprasta kurti trijų dalių (greita–lėta–greita) koncertus.

Vienas žymiausių baroko solinio koncerto kūrėjų buvo italų kompozitorius Antonijus Vivaldis.

Barokiniai vargonai

Antonijus Vivaldis (Antonio Lucio Vivaldi, 1678–1741) savo laiku garsėjo kaip smuikininkas virtuozas, o vėliau išgarsėjo ir kaip kompozitorius.

Biografija. Vivaldis gimė Venecijoje, Šv. Morkaus katedros smuikininko šeimoje, tad muzikos jį mokė tėvas. Pasakojama, kad Antonijus nuo pat vaikystės labai gerai griežė smuiku ir kartais net pakeisdavo tėvą orkestre. Jaunas tapo kunigu. Dėl savo rausvų plaukų buvo vadinamas „rausvaplaukiu kunigu“ (il prete rosso). Dėl silpnos sveikatos greitai buvo atleistas nuo mišių laikymo ir dirbo muzikos mokytoju, orkestro vadovu ir muzikos direktoriumi mergaičių globos namuose (Po Ospedale della Pieta). Čia mergaitės greta kitų dalykų buvo mokomos ir muzikos. Prieglauda turėjo puikų orkestrą, kuris dažnai atlikdavo A. Vivaldžio koncertus. Šių koncertų mielai ateidavo pasiklausyti venecijiečiai.

Be koncertų kompozitorius dar kūrė operas, kurios buvo statomos ne tik Venecijos, bet ir kituose Italijos bei kitų šalių operos teatruose. Todėl A. Vivaldis daug keliavo. Mirė kompozitorius nuvykęs į Vieną, kur buvo palaidotas bendrame kape (gyvenimo pabaigoje nuskurdo, nes jo rašomos muzikos stilius tapo nebepopuliarus).

Antonijus Vivaldis sukūrė labai daug kūrinių (apie 770): operų (49), kantatų, oratorijų, ir ypač daug (beveik 500) koncertų. Didžiąją jų dalį sudaro soliniai koncertai, iš kurių pats žymiausias − keturių koncertų ciklas „Metų laikai“.

Kas gi skatino kompozitorių tiek daug kurti? Kaip aiškinama T. Siitano knygoje „Vakarų šalių muzikos istorija“, „...turėkime omenyje, kad tuo metu apskritai beveik nebuvo vadinamosios klasikinės muzikos – publikai buvo atliekami tik naujausi kūriniai, o kompozitoriai didumą kūrinių yra parašę kokių nors įvykių proga konkretiems atlikėjams. Todėl toks beprotiškas būdavo dažno kompozitoriaus darbo tempas, ir Vivaldis esą gyrėsi, kad geba sukurti koncertą greičiau, negu perrašinėtojas perrašo jo orkestrines partijas. Per penkias dienas parašyta opera „Tito Manlio“ turbūt yra tam tikras rekordas“ (Siitan, p. 195).

Koncertų ciklą „Metų laikai“ (1726 m.) sudaro keturi koncertai smuikui ir orkestrui: „Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“ ir „Žiema“. Kiekvienas koncertas yra trijų dalių, o dalys grupuojamos išlaikant tokį patį tempo santykį: greita–lėta–greita.

„Metų laikuose“, kaip ir kituose koncertuose („Naktis“, „Audra jūroje“), A. Vivaldis muzikos garsais bando pamėgdžioti kai kuriuos gamtos ir žmonių skleidžiamus garsus. Toks būdas, kai kompozitorius muzikos garsais tarsi piešia kūrinio pavadinime nurodytus vaizdus, vadinamas garsų tapyba. Tapomų garsais vaizdų pagrindu „Metų laikuose“ tapo ne tik koncertų pavadinimai, bet ir keturi sonetai (14 eilučių eilėraščiai), kaip manomi, parašyti paties kompozitoriaus. Juose aprašomi vaizdai taikliai perteikia koncerto dalių nuotaiką ir turinį (plačiau apie šį kūrinį skaitykite „Skaitiniuose“).

A. Vivaldis. Koncertų ciklas „Keturi metų laikai“: „Pavasaris“, I d. Allegro

A. Vivaldis. Koncertų ciklas „Keturi metų laikai“: „Pavasaris“, II d. Largo

A. Vivaldis. Koncertų ciklas „Keturi metų laikai“: „Pavasaris“, III d. Allegro

A. Vivaldis. Koncertų ciklas „Keturi metų laikai“: „Ruduo“, I d. Allegro

A. Vivaldis. Koncertų ciklas „Keturi metų laikai“: „Žiema“, Id. Allegro non molto

Antonijus Vivaldis

   Klausimai                                                                        

1. Koks buvo baroko orkestras?

2. Kokias instrumentais buvo grojama baroke?

3. Kas yra senovinė šokių siuita ir kokios dalys ją sudaro?

4. Kas vadinama koncertu? Kokie būna koncertai?

5. Kas buvo A. Vivaldis ir kokią muziką jis kūrė?

6. Papasakokite plačiau apie „Metų laikus“.

7. Kas yra „garsų tapyba“?

__________________________________________________________

Skaitiniai

Smuikas ir jo meistrai

       Dar Renesanse naudotos violos buvo gražaus, bet nestipraus garso instrumentai, jomis buvo galima groti tik nedidelėse patalpose. Meistrai ieškojo sprendimų, kaip šį instrumentą patobulinti ir sustiprinti jo garsą. Sumažinus violą, pavyko pasiekti norimą rezultatą – buvo pradėti gaminti smuikai. Smuikas puikiai galėjo pagriežti ir pianissimo, ir fortissimo, tad puikiai tiko to meto muzikai atlikti.

XVII–XVIII a. atsirado daug gerų smuiko meistrų. Ypač išgarsėjo italų smuiko meistrai. Taip jau sutapo, kad nemažai jų gyveno viename Italijos mieste – Kremonoje.

Smuikų meistrai Kremonoje gyveno vienoje gatvėje, dirbo kartu, pasidalydami kai kuriomis naujovėmis. Tačiau tam tikras paslaptis, žinoma, jie vis dėlto labai saugodavo, pavyzdžiui, kaip reikia medį džiovinti, apdoroti, padengti laku ir t. t. Iš šios gatvelės tūkstančiai meistriškiausių smuikų paplito po platų pasaulį. Tada juos buvo galima nusipirkti visai pigiai, o šiandien daugelis jų tapo didžiulėmis brangenybėmis.

Garsiausi čia dirbę smuiko meistrai buvo Nikolas Amatis (1596–1684), Antonijus Stradivarijus (1644–1737) ir Džiuzepė Gvarneris (1698–1744). Jų tėvai, broliai ir sūnūs taip pat darė smuikus, altus ir violončeles. (Pagal Hercfeldas, p. 45–47)

A. Vivaldi koncertas „Pavasaris“ (iš ciklo „Metų laikai“)

Antonijaus Vivaldžio „Metų laikai“ yra tikras muzikos meno šedevras, tad verta jį pastudijuoti detaliau. Smulkiau panagrinėsime pirmąjį ciklo koncertą – „Pavasaris“ (ypač pirmąją jo dalį).

Pirmoji dalis – Allegro

Visą pirmosios dalies partitūrą rasite čia

Vos atsivertus partitūrą (natas orkestrui) ir paleidę muzikos garso įrašą išgirstame džiaugsmu pulsuojančią muziką. „Atėjo pavasaris“ (Giunt’e la Primavera) skelbia paties kompozitoriaus natose paliktas užrašas. Muzikoje džiaugsminga nuotaika kuriama pasitelkus mažorinę tonaciją (E-dur), viso orkestro grojimą kartu (taip vadinamas tutti – visi), melodijai iškilmingumo suteikiantį kvintos šuolį aukštyn, greitas tempas – Allegro:

Verta stabtelti ir prie partitūros detalių. Be tempo, metro nuorodų, prieraktinių ženklų (4 diezai), čia išvardinti ir visi atlikėjai:

Violino principale (Vl. princ.) – solo smuikas;

Violini I ir II (Vl.) – pirmi ir antri smuikai;

Viole (Vle.) – altai;

Bassi (B.) – bosai, arba basso continuo – (nuolatinis bosas).

Šią instrumentų grupę sudarė violončelės, kontrabosai ir klavesinas. Klavesinininkas groja kairės rankos partijoje užrašytas natas, o dešiniąja ranka groja akordus, kurių intervalai nurodomi skaičiais. Todėl basso continuo vadinama „skaitmeniniu bosu“.

Taigi, šį koncertą groja smuikininkas solistas (solo partija), pirmųjų ir antrųjų smuikų bei altų grupės, o bosų partiją – violončelės, kontrabosai ir klavesinas.

Kas pasakojama pirmojoje koncerto dalyje?

Kaip jau minėta, Vivaldis „Metų laikuose“ naudojo „garsų tapybos“ metodą. Jis garsais tarsi piešė kai kuriuos vaizdus. Tai, kas vaizduojama, pamėgdžiojama užrašius partitūroje.

Be to, ten įrašytas ir visas Vivaldžio sonetas. Jame pasakojama apie atėjusį pavasarį (pav. 1), jį sveikinančias džiugias paukščių giesmes, guviai čiurlenantį upelį, staiga dangų uždengiančius debesis ir netikėtą griaustinį. Bet taip pat greitai audra praeina, ir gamta vėl džiaugiasi, girdėti paukščių čiulbesys. Visa tai tiksliai atsispindi muzikoje:

1. „Atėjo pavasaris“ – džiugus koncerto refrenas (pav., 0:00–0:27 min. garso įraše).

2. „Paukščių čiulbesys“ (Canto de gl’uccelli) – solo smuikas „čiulba“ su dviem iš orkestro „giedančiais“ smuikais (I Solo) (13 taktas, 0:28 minutė):

Skaičiai eilutės pradžioje nurodo takto numerį, o ženklas atskiria orkestro eilutes.

3. „Upelio čiurlenimas“ (SCORRONO I FONTI) tarsi banguoja smuikų partijose

4. „Griaustinis“ (TUONI) vaizduojamas įprastai – greitu vieno garso kartojimu. O žaibas visuomet „piešiamas“ tarsi „laužyta“, daug šuolių turinčia melodija (smuiko solo partija) (44 t., 1:34 min.):

5. Vėl pasigirsta džiugus pavasario motyvas ir vėl pasigirsta „Paukščių čiulbesys“ (Canto de gl’uccelli) (59 t., 2:06 min.):

6. Dalį baigia pavasario motyvas (76 t., 2:44 min.):

Taigi, pirmoji koncerto „Pavasaris“ dalis turi savo siužetą, kuris perteikiamas muzikoje.

Kaip pirmoji dalis sudaryta?

Ji parašyta senovine koncertine forma. Dalis sudaryta iš riturnelės (pagrindinės temos) ir epizodų. Riturnelė (žymima R) skamba pradžioje, po kiekvieno epizodo ir pabaigia dalį. Epizodai (E) būna skirtingi, jų muzika vėliau nesikartoja, todėl kiekvienas epizodas gauna skirtingą numerį. „Pavasario“ pirmosios dalies formos schema atrodo taip:

Taigi, pirmąją koncerto dalį sudaro riturnelė, skambanti penkis kartus, ir keturi skirtingus vaizdus „piešiantys“ epizodai.

Antroji dalis – Largo

Antroji koncerto „Pavasaris“ dalis – tai ramus dviejų dalių muzikinis snaudžiančio piemens paveikslas. Čia orkestras tarsi padalijamas ir vaizduoja tris dalykus:

1. solo smuikas turi nuorodą „Snaudžiantis piemuo“ (IL CAPRARO CHE DORME) ir griežia dainingą piemens melodiją;

2. pirmieji ir antrieji smuikai pamėgdžioja „Lapų ir augalų šnarėjimą“ (MORMORIO DI FRONDE E PIANTE);

3. o altai imituoja „Šuns lojimą“ (cane che grida).

Bosų partijos šioje dalyje visai atsisakyta. Todėl orkestras skamba tyliau, silpniau, matyt, kad nepažadintų piemens...

Trečioji dalis – Allegro

Ir vėl orkestras griežia visas. Prasideda guvus „Piemenų šokis“ (DANZA PASTORALE):