1

8. G. F. Hendelio kūrybos apžvalga

Tais pačiais metais – 1685-aisiais – Vokietijoje, netoli vienas kito gimė du žymiausi baroko kompozitoriai: Johanas Sebastianas Bachas ir Georgas Frydrichas Hendelis. Abu jie buvo vokiečių kompozitoriai, abu puikiai įvaldė vėlyvojo baroko muzikos stilių ir jį gerokai ištobulino, abu sukūrė puikių muzikos meno šedevrų. Tačiau kartu jų kūryba ir skirtinga. Bachas kūrė daugiau bažnytinę ir orkestrinę muziką, kuri toliau tęsė vokiečių muzikos tradicijas.

Georgas Frydrichas Hendelis (Georg Friedrich Händel, 1685−1759) išgarsėjo savo teatrinio stiliaus kūriniais (operomis ir oratorijomis), o jo muzikai įtakos turėjo vokiečių, italų, anglų ir prancūzų kompozitorių kūriniai.

Biografija. Hendelis gimė Halėje, kirpėjo šeimoje. Muzikos mokėsi pas vietinį vargonininką, vėliau buvo įstojęs mokytis į Halės universiteto Teisės fakultetą. Būdamas aštuoniolikos, buvo paskirtas katedros vargonininku, tačiau galimybė tapti bažnyčios muziku jo neviliojo. Devyniolikos jis išvyko į Hamburgą, to meto vokiečių operos centrą. Ten griežė smuiku operos teatro orkestre, tapo orkestro dirigentu. Hamburge sukūrė savo pirmąją operą („Almira“). Susižavėjęs šiuo muzikos žanru Hendelis išvyko į operos tėvynę Italiją, kur toliau mokėsi, bendravo su žymiausiais to meto italų operos kūrėjais. Italijoje praleido beveik ketverius metus.

Georgas Fridrichas Hendelis

Trumpam grįžęs į Vokietiją, Hendelis gavo kvietimą atvykti į Londoną. Čia jį puikiai priėmė Anglijos karalienė ir aukštuomenė. Hendelis tapo įkurto nuolat veikiančio teatro vadovu, kuriame buvo statomos jo operos. Tokia sėkmė tęsėsi beveik porą dešimtmečių (1719−1737). Vėliau itališka opera Anglijoje tapo nepopuliari.

Hendelis ėmė daugiau rašyti orkestrinės ir klavesino muzikos. O netrukus pabandė vėl kurti oratorijas (pirmąsias sukūrė Italijoje). Oratorijos, parašytos tekstu iš Biblijos anglų kalba, labai patiko anglų klausytojams.

1751 m. pradėjo sparčiai silpti Hendelio regėjimas. Netrukus kompozitorius apako. Kai jis mirė, į laidotuves susirinko tūkstančiai anglų. Hendelis buvo palaidotas greta Anglijos karalių ir didvyrių Vestminsterio abatijoje. Tad net dvi tautos – vokiečiai ir anglai – Hendelį laiko savo kompozitoriumi.

Namas, kuriame gimė ir gyveno Hendelis (Halė, Vokietija)

Kūriniai. Hendelis sukūrė operų (apie 50) – „Rinaldas“, „Julijus Cezaris“, „Kserksas“, oratorijų (22) – „Saulius“, „Izraelis Egipte“, „Mesijas“, muzikos orkestrui − concerto grosso ir siuitos.

Stilius. Hendelis kūrė baroko stiliaus, dažniausiai polifoninę muziką. Kaip jau minėta, Hendelis savo kūryboje sėkmingai sujungė vokiečių, italų, anglų ir prancūzų muzikos tradicijas. Besimokydamas Vokietijoje, jis išmoko komponavimo technikos, polifonijos. Italijoje gilinosi į operos ir oratorijos meno subtilumus. Gyvendamas ir kurdamas Anglijoje, jis kūriniuose naudojo vietos muzikai būdingus dalykus (pavyzdžiui, daugiau įtraukdavo anglų publikos mėgstamus chorus). Iš prancūzų muzikos Hendelis perėmė kai kuriuos orkestruotės niuansus.

Hendelis itin ištobulino baroko teatrinę muziką. Pirmiausia tai darė, sėkmingai kurdamas itališkas operas. Opera seria – rimtoji italų opera – tuo metu išgyveno nuosmukį. Operos darėsi panašios į koncertus su kostiumais. Operos numeriai buvo atliekamai vienas po kito kaip koncerte, daugiausia kreipiant dėmesį į dainininkų meistriškumą. Hendelis sugebėjo operą vėl priartinti prie dramos. Jis operos numerius jungė į scenas, kuriose vyko veiksmas. Veiksmo pagrindas buvo antikos laikų istorijos ir jų veikėjai. Svarbiausiu operos numeriu Hendelio operose išliko arijos, tačiau jos buvo trumpesnės, nemonotoniškos, kontrastingesnės nei kitų to meto kompozitorių.

Hendelio oratorijos sukurtos pagal istorijas iš Šventojo Rašto. Bet dažniau buvo atliekamos operos teatruose nei bažnyčiose. Oratorijos gerokai priminė operas, tik joms nereikėjo kostiumų, scenografijos, režisūros (todėl buvo pigiau pastatyti). Be to, oratorijos buvo kuriamos įvairiomis kalbomis (ne tik italų, kaip opera). Hendelio oratorijos parašytos anglų kalba, tai lėmė publikos simpatijas šiam žanrui. Hendelio oratorijos (palyginti su italų kompozitorių) yra dramatiškesnės, vaizdingesnės.

Pati žymiausi Hendelio oratorija „Mesijas“ (Messiah, 1742 m.) buvo sukurta vos per tris savaites. Tai didingas kūrinys, kuriame pasakojama Kristaus gyvenimo istorija. Kaip ir daugelis Hendelio oratorijų, „Mesijas“ yra trijų dalių, kurios sudarytos iš rečitatyvų, arijų, chorų ir orkestro numerių. Pats žymiausias šio kūrinio numeris yra choras „Aleliuja“, užbaigiantis antrąją oratorijos dalį. Čia skelbiama apie Kristaus prisikėlimą ir tai daroma labai įspūdingai, naudojant įvairias muzikos išraiškos priemones.

Hendelio oratorijos „Mesijas” rankraštis

O ką gi oratorijų atlikimo metu veikdavo pats kompozitorius? „Pats Hendelis grojo mažais vargonais (pozityvu), vadovavo orkestrui, mažam chorui (chore dažniausiai būdavo ne daugiau kaip 20 dainininkų: iki 6 berniukų sopranų grupėje, visi kiti vyrai) ir akompanavo solistams. Pertraukose tarp oratorijos dalių jis tradiciškai tuo pačiu pozityvu atlikdavo savo vargoninius koncertus“ (Siitan, p. 264).

G. F. Hendelis. Oratorija „Mesijas“: boso arija

G. F. Hendelis. Oratorija „Mesijas“: choras „Aleliuja“

Muzika orkestrui. Iš instrumentinių kūrinių labiausiai išpopuliarėjo Hendelio concerto grosso (koncertai orkestrui) ir dvi orkestrinės siuitos: „Muzika ant vandens“ (Water music) ir „Muzika karališkajam fejerverkui“ (arba „Fejerverko muzika“ – Music for the Royal Fireworks). Jų muzika, kaip ir daugelio Hendelio kūrinių, didinga, įspūdinga.

G. F. Hendelis. „Muzika karališkajam fejerverkui“: uvertiūra (fragmentas)

G. F. Hendelis. „Muzika ant vandens“: Alla hornpipe

Hendelio operos „Alcina“ scena

Fejerverkai Anglijoje 1749-aisiais

Klausimai

1. Kur gyveno ir dirbo Hendelis?

2. Kokio stiliaus yra Hendelio muzika?

3. Kokios yra Hendelio operos?

4. Kokias žinote Hendelio oratorijas?

5. Ką Hendelis yra sukūręs orkestrui?

__________________________________________________________

Skaitiniai

Čarlzas Bernis − apie Hendelio asmenybę.

„Hendelis buvo stambus, dramblotas, nerangių judesių, tačiau jo veido išraiška, kurią aš puikiai prisimenu, lyg būčiau matęs jį vakar, buvo kupina ugnies ir orumo. Toks įspūdis, kad išsyk supranti sutikęs asmenybę ir genijų.

Jis buvo veržlus, šiurkštokas, valingų manierų, pokalbiuose nemėgo prieštaravimų, bet visiškai neturėjo pagiežos ar piktavališkumo. Iš tiesų jo nekantrumo protrūkiai ir daugybė gyvų, piktokų replikų laužyta anglų kalba skambėdavo nepaprastai juokingai, buvo kupinas originalaus humoro ir komizmo. Jo sąmojingumas, humoras bei sugebėjimas šmaikščiai pasakoti paprasčiausius atsitikimus parodydavo žmones ir daiktus labai juokingose situacijose...

Jis vertino laiką, neleido jo lengvabūdiškiems užsiėmimas, neskyrė tuštiems, nors ir aukštus postus užimantiems pašnekovams. Hendelis dievino muzikos meną, kruopščiai dirbdavo savo darbą, visą laiką leido studijoms, gyveno uždarai, todėl jį retai buvo galima pamatyti visuomenės sambūriuose, taip pat ir viešuose pasilinksminimuose, kurių jis vengė...

Hendelio išvaizda buvo rūsti ir niūri, tačiau kai jis nusišypsodavo, rodos, saulė žvilgtelėdavo pro juodus debesis. Tai būdavo toks netikėtas proto, išminties ir sveiko humoro blyksnis, ryškiai nušviesdavęs veidą, kokio aš niekur nesu matęs.“ (Hanning, p. 323)

G. F. Hendelis, 1733 m.