1

7. Lietuvių ir kitų pasaulio tautų tradiciniai

instrumentai ir instrumentinė muzika

Tradiciniai instrumentai, jų gaminimas ir grojimo įgūdžiai yra paveldimi iš kartos į kartą: mažesnieji mokosi iš vyresniųjų gaminti instrumentus ir jais groti. Tradiciniai instrumentai naudojami tik tam tikru laiku ir tam tikromis progomis: piemenų trimitas anksti ryte kviečia į laukus, ožragis pučiamas ganant, kankliuojama tik vakarojant namuose, smuiku ar citra griežiama linksminantis ir t. t.

Lietuvių tradicinių instrumentų grupės gali būti išskirtos pagal instrumentų naudojimo paskirtį:

Piemenų instrumentai – švilpa (1), molinukai (3), lumzdeliai (2), skrabalai, ragai, ožragiai (4).

1 2 3 4

Groja molinukais, skudučiais, šiaudo birbyne

Ansambliniai instrumentai (vienos rūšies) – skudučiai (1), ragai (2), daudytės (3).

1 2 3

Ragų muzika

Skudučių muzika

Lumzdelio muzika

Apeiginiai ir signaliniai instrumentai – tabalai (1), kleketai, skrabalai (2).

Tabalo signalas

Grojimo sau, susikaupimo instrumentai – kanklės (iš viršaus į apačią – aukštaitiškos, žemaitiškos, suvalkietiškos).

Šokis “Šocas“ (groja suvalkietiškomis kanklėmis)

Šokių muzikos instrumentai – dūdmaišis (1), smuikas, cimbolai (2), būgnas (3), basetlė (4), armonika (5), bandonija (6).

1 2

3 4 5 6

“Pasiutpolkė“ (groja cimbolais)

“Pamerginis“ (groja smuiku) is)

Šiame Lietuvos žemėlapyje matome, kaip instrumentai yra paplitę skirtinguose regionuose:

Šiaurės Rytų Aukštaitijoje buvo paplitę pučiamieji instrumentai – skudučiai, ragai, lumzdeliai, daudytės, taip pat penkiastygės kanklės, kuriomiss buvo grojamos ir sutartinės. Dūdmaišis (kitaip − Labanoro dūda, kūlinė su ūku) buvo paplitęs ten, kur prasideda Labanoro giria – labiau į rytus. Kanklės populiarios visuose regionuose, išskyrus Dzūkiją. Suvalkijoje nuo seno gyva kankliavimo ansambliais tradicija. Bet Dzūkijoje yra mėgstami cimbolai ir įvairios kapelos. Žemaičiai ir aukštaičiai grojo vėlesnių laikų armonikomis bei bandonijomis.

Kapela – liaudies instrumentų ansamblis, atliekantis liaudišką muziką.

Tradicinė vaikų folkloro ansamblio kapela

Polka (groja tradicinė kapela)

Šokis “Sicilike Marcelike“ (groja tradicinė kapela)

Klausimai ir užduotys

1. Papasakokite apie piemenų instrumentus.

2. Kokiame regione ir kokiais instrumentais buvo atliekamos sutartinės?

3. Kas yra basetlė? Kur ji naudojama, kokią funkciją atlieka?

4. Kas yra kapela? Kokie instrumentai gali sudaryti kapelą?

5. Kaip Lietuvoje paplitusios kanklės?

6. Pasiruoškite savarankiškai papasakoti apie vieną ar kelis lietuvių liaudies instrumentus.

__________________________________________________________

Kora

Šakuhači

Mbira

Deivė Sarasvati su vyna

Dramblio skulptūra

su vyna

Dramblio skulptūra su tablomis

Skaitiniai

Pasaulio instrumentai

Kora – arfos pavidalo instrumentas, turintis 21 stygą ir didelę rezonansinę pūslę iš karvės odos. Stygos itin kruopščiai suderinamos, remiantis sudėtinga garsų derme. Koras galima išgirsti Vakarų Afrikos pakrantėje – Gvinėjoje, Malyje, Senegale, Gambijoje. Šioje vietoje buvusioje didelėje valstybėje – imperijoje, kiekvienam imperatoriui tarnavo ypatingas žmogus, vadinamas griotu. Jis – profesionalus poetas, dainininkas ir muzikantas, turėjęs atlikti daugybę funkcijų – nuo istorijos žinojimo ir diplomatijos iki imperatoriaus vaikų mokymo ir tarpininkavimo, jei kas nors kreipiasi į valdovą. Griotas turėjęs viską perpasakoti imperatoriui poetine forma, kuri buvo suvokiama tik šioms abiem pusėms. Griotas, vykdydamas savo pareigas, turėjęs dainuoti ir groti instrumentu. Instrumento pasirinkimas priklausė nuo grioto rango. Tik aukščiausio rango griotai galėjo groti kora (žemesnieji – ksilofonais ir paprastais styginiais).

Hardango smuikas (norv. k. − hardangerfele, hardingfele) yra liaudiškas fidelis (smuikas) iš vakarų Norvegijos. Jo korpusas panašus į smuiko, tik truputį mažesnis, inkrustuojamas perlais arba auksu. Grojama keturiomis pagrindinėmis stygomis, tačiau jų virpėjimas sukelia ir atitinkamų keturių rezonansinių stygų skambėjimą, suteikdamos melodijai savitą atspalvį. Hardango smuiku tradiciškai akomponuojama dainoms ir šokiams per liaudies šventes.

Seniausias rastas Hardango smuikas yra pagamintas 1651 m. Jį pagamino Jonsenas Jaanstedas Hardango mieste, vakarų Norvegijoje. Smuikas iki šiol neprarado originalios savo formos, primenančios baroko laikų smuiką, pagal kurio pavyzdį ir buvo pagamintas.

Hardango smuiko stygas galima suderinti mažiausiai 20 skirtingų būdų. Jie, skirtingai nei smuikui, yra nenustatyti ir gali varijuoti. Instrumento garsų diapazonas apima apie dvi oktavas.

Didžeridu (angl. Didgeridoo) – Australijos aborigenų pučiamasis muzikos instrumentas. Dirbdinamas iš bambuko arba medžio. Dažniausiai apie 1,5 metro ilgio, dekoruoti ritualiniai – ilgesni. Viename gale – vaško pūstukas, kitas įdedamas į skardinę – rezonatorių. Pučiamas per ritualines ceremonijas – laidotuvėse, palydint saulę, norint prisišaukti lietų ir pan.

Atlikėjas geba per šį instrumentą dainuoti artikuliuodamas skiemenis. Be to, grojant didžeridu naudojama ypatinga kvėpavimo technika, užtikrinanti ištisinį skambėjimą, kai oras įtraukiamas pro nosį, skruostai specialiai pripučiami oro ir atlieka dumplių funkciją. Per burną oras patenka į trimitą, o pro nosį be pertrūkio papildomas oro kiekis skruostuose.

Šakuhači – tai japonų vienuolių dzenbudistų bambukinė fleita. Fleitos kilmė ir naudojimas gaubiami paslapties. XIII a. dzenbudistų Fukė sektos nariai vietoj maldų giedojimo pradėjo groti šakuhači. Savotiškas fleitos garsas buvo naudojamas kaip veiksminga priemonė, padedanti medituoti. Šakuchači konstrukcija paprasta, bet groti ja yra sudėtinga. Atliekami kūriniai pagrįsti poetiniais vaizdais ar peizažais, turi pavadinimus: „Vystantys lapai“, „Vėjas pušyse“ ir pan. Už šių vaizdinių slepiasi religinės filosofijos simboliai.

Praėjusiais šimtmečiais keli Fukė sektos vienuoliai klaidžiojo iš kaimo į kaimą, prašydami išmaldos ir grodami fleita. Ant galvų jie mūvėjo didžiulius krepšius, visiškai slėpusius jų veidus. Tai turėjo savą prasmę: vienuoliai nenorėjo, kad būtų matomi jų veidai, be to, reikalui esant, jie galėjo lengviau šnipinėti įvairių konfliktuojančių samurajų naudai.

Šakuhači tradicija, pasirodo, įvairiais būdais susijusi su kovos menu. Samurajai, siekdami kovos meistriškumo viršūnių, perėmė ypač ištobulintą kvėpavimo techniką, reikalingą išgauti sudėtingus garso efektus. Neretai po sunkių treniruočių samurajai grodavo šakuhači. Kartais samurajai užsisakydavo ilgus ir aštrius šakuhači instrumentus, kad, iškilus pavojui, galėtų jais apsiginti.

Instrumento skambesys ne mažiau paslaptingas nei jo istorija. Juo grojant nuolat kinta garso atspalviai nuo tyliausio ir tamsiausio iki aštraus ir veriančio. Naudodami tam tikrą grojimo techniką, muzikantai išgauna daugybę tonų, kurie išeina už pentatoninės dermės ribų.

Mbiros muzika buvo naudojama jau prieš tūkstantmetį Zimbabvėje įsikūrusioje Šona gentyje. Ji gydė fizines ir dvasines negalias. Jos garsų pagalba buvo galima išsikviesti protėvių dvasias ir paveikti gyvuosius. Mbiros muzika yra lyg „telefonas kalbėtis su dvasiomis“. Per jį palaikomas kontaktas su mirusiais protėviais ir genties vadais, ypač vadinamoje „Bira“ ceremonijoje, trunkančioje visą naktį. Per šias ceremonijas „vadzimu“ (protėvių dvasios), „mhondoro“ (mirusių vadų dvasios), „makombwe“ (Šona vyriausiojo vado dvasia) duoda įsakymus šeimai ir bendruomenei, turi įtakos sveikatai ir lemia orų pasikeitimus.

Mbira turi prišaukti lietų per sausrą, sustabdyti lietų per potvynį, išsklaidyti debesis, kai augalams reikia saulės. Taip pat naudojama atbaidyti blogąsias dvasias ir gydant žolėmis.

Gydomosios, valomosios mbiros garsų savybės šimtmečiais buvo naudojamos medituojant, tradiciniuose gydymuose, įvedant žmogų į transo būseną.

Mbira sutinkama tik atogrąžų Afrikoje. Prie iš moliūgo pagaminto rezonatoriaus korpuso pritvirtintos įvairaus dydžio medinės arba metalinės plokštelės, kuriomis skambinama pirštais. Garsas tylus, bet grojantysis tiesiog juo mėgaujasi. Ne mažiau malonus yra jausmas, patiriamas pirštų galiukais užgaunant virpančias plokšteles.

Mbira naudojama ir per įvairias iškilmes, taip pat vestuves, laidotuves, naujų vadų įšventinimą. Visai neseniai šį instrumentą pradėta naudoti per valstybines šventes – Nepriklausomybės dieną. Kolonialistai skelbė, kad mbira neša blogį, todėl jos populiarumas buvo smukęs, tačiau po 1980 m. Zimbabvės Nepriklausomybės paskelbimo, mbira vėl tapo populiari.

Mbiros muzikantai keliauja po pasaulį, ji dažnai įtraukiama į elektroninių instrumentų grupių sudėtį.

Vyna yra vienas pačių seniausių indų klasikinės muzikos instrumentų – styginis gnaibomasis. Turi kelias atmainas Šiaurės ir Pietų Indijoje. Sarasvatės vyna siejama su mokslo ir menų deive Sarasvate, kuri dažnai vaizduojama skambinanti vyna.

Korpusas, pagamintas iš vientiso kietmedžio, yra aukščiausios kokybės, prastesni – sujungiami iš trijų dalių (rezonatoriaus, kaklelio ir galvos). Korpusą sudaro tuščiaviduris rezonatorius ir ilgas siauras tuščiaviduris kaklelis su lenkta galvute ir 24 dalmenimis. Viršutinėje kaklelio dalyje pritaisomas papildomas džiovinto moliūgo rezonatorius. Keturios melodinės ir trys burdoninės stygos derinamos tonika ir kvinta. Žalvario tiltelis sukuria metalinį skambesį. Grodamas muzikantas vyną laiko gulsčią ant žemės priešais save, mažesnį rezonatorių pasidėjęs ant kairiojo kelio.

Tabla – populiarus indų mušamasis instrumentas, naudojamas klasikinėje, populiariojoje ir religinėje muzikoje. Jį sudaro pora skirtingų dydžių ir tembrų rankinių būgnų. Tabla pavadinimas kilęs iš arabų kalbos ir reiškia „būgną“.

Jo atsiradimas siejamas su XIII a. indų poetu Amiru Khurau, kuris išrado šį instrumentą Pakhawaj padalijęs į dvi dalis. Mažasis būgnas, vadinamas ,,iš dešinės“, gaminamas iš ypatingo medžio hollowed ir yra derinamas priklausomai nuo dainininko balso, kad būtų pasiekta darna ir harmonija. Didesnis būgnas, vadinamas „iš kairės“, turi gilesnį, žemesnį, bosinį tembrą. Geriausia medžiaga jam gaminti laikomas varis, nors jis pakankamai brangus. Kaip pigesnis plačiai naudojamas aliuminis, geležis, kartais medis. Abi būgnų membranos gaminamos iš ožkos ar karvės odos. Norint išlaikyti būgnų stabilumą grojant kiekvienas būgnas statomas ant minkštų žiedų.

Grojimo technika remiasi įvairiomis pirštų ir delnų konfigūracijomis, siekiant išgauti platų garsų spektrą.