4. Lietuvių muzikinio folkloro žanrai.

Kalendorinės dainos

  Liaudies muzika skirstoma į žanrus (muzikos rūšis):

• Vaikų dainos (lopšinės, kykojimai, mylavimai, jodinimai, žaidimai su rankytėmis; piemenų dainos: gamtos ir gyvūnijos apdainavimai, erzinimai, pamėgdžiojimai, ganymo šūksniai (ralio, olia).
• Kalendorinės dainos (advento–Kalėdų giesmės (aleliumai rūtela, lėliu Kalėda, leliumai), Užgavėnių, Velykų sūpuoklinės (ūcia) ir lalavimo (vynelis vyno žaliasai), Joninių kupolinės).
• Darbo dainos (malimo (malu malu), kūlimo, rugiapjūtės, avižapjūtės, šienapjūtės (valioj), naktigonių, skalbimo (oi ta-ta) ir kitos).
• Šeimos dainos (vestuvių, krikštynų, apie šeimos narius ir jų santykius).
• Karinės-istorinės (apie brolelio / bernelio išlydėjimą į karą).
• Raudos (mirusiojo artimo žmogaus apraudojimas).
• Žaidimai, rateliai ir šokiai (pasilinksminimų ir apeiginiai).
• Pasakos su padainavimais / dainuojamos pasakos.

Vienas svarbiausių lietuviams yra kalendorinių švenčių ciklas. Kalendorinės šventės sukasi metų ratu, kasmet, kaip ir metų laikai, sugrįždamos beveik tuo pačiu metu.

Kalendorines švenčių ratą sudaro tokios svarbiausios metų šventės:

       Velykos       

 Užgavėnės                  Jurginės

       Kalėdos                             Sekminės

   Joninės

Kiekviena šių švenčių turi savo dainas, ir niekas per Velykas nedainuoja Kalėdinių dainų, o per Kalėdas – Velykinių.

Kai kurios dainos turi priedainius, padedančius nusakyti, kokiam metų laikui jos priklauso. Velykų dainos atpažįstamos iš priedainių ,,vai lalu lalu“, ,,vynelio vyno žaliasai“, Joninių – iš ,,kupole rože“, ,,oi kupoli, kupolėli“, advento ir Kalėdų – iš ,,kalėda“,,,vai lėliu kalėda“, ,,leliumai“, ,,aleliuma“.

    Kalėdų dainų daugiausia Dzūkijoje. Ramiai ir iškilmingai švenčiant Kūčių vakarą, vieninteliai garsai būdavo arklio pakinktų skambalėliai, tilindžiuojantys važiuojant vėlų vakarą į Piemenėlių mišias. Bet per Kalėdas iki Trijų karalių jau galima sulaukti svečių arba patiems keliauti į svečius –kalėdoti. Tada jau galima dainuoti įvairias Kalėdų dainas. Kalėdų dainose sutinkami nepaprasti motyvai: jose garbinama grįžtanti saulė, žydintys medžiai, elnias devyniaragis, ant kurio ragų įvairūs stebuklai daros.  

Kalėdinė daina iš Dzūkijos

Žemaitiška užgavėnių kaukė

Žemaitiška užgavėnių kaukė

     Užgavėnės – žiemos palydėtuvės. Jų metu daugelį įvairių apeigų (važinėjimas rogėmis, laistymasis vandeniu, persirengėliai, Morės deginimas) lydi dainos ir šokiai. Susėdę į roges, ir dainuodami linksmas pasivažinėjimo dainasžmonės leidžiasi į gretimus kaimus. Persirengėliai – žydai, čigonai, arkliai, meškos, gervės, giltinės – šoka, triukšmauja ir dainuoja linksmas dainas, neretai dviem pulkais vieni po kitų.  

Užgavėnių dalyvių pasivažinėjimas Dzūkijoje

Žemaitiška užgavėnių kaukė

    Velykų rytą žemaičiai pūsdavo dūdas, triukšmaudavo, sukdavo tarškynes, barškindavo kleketu. Su Velykomis susijęs lalavimo paprotys – jaunų vyrų vaikštynės, kaimynų lankymas, žmonių sveikinimas dainomis. Dainuojant linkima gero derliaus. Būdingi priedainiai – ,,Vynelis vyno žaliasai“, ,,vai lalu, lalu“, ,,žalia rūta žalioji“. Lalauninkai būdavo priimami džiaugsmingai, apdovanojami gėrybėmis ir margučiais, už kuriuos dėkodavo dainuodami.

Lalauninkų daina iš Švenčionių raj.

Jaunimas per Velykas supdavosi ,,kad linai geriau augtų“ ir dainuodavo sūpuoklines dainas: 

Sūpuoklinė daina iš Ignalinos raj.

Velykų margučiai

    Jurginės – pirmoji diena, kai po žiemos gyvuliai išgenami laukan. Tada moterys apraliuodavo galvijus – dainuodavo dainas su priedainiu ,,ralio“. Jei dar būdavo šalta, šaukdavo pavasarį, šv. Jurgio prašydamos atrakinti žemę, paleisti sidabro rasą, auginti šilko žolę, suteikti šilto lietaus. Šie prašymai būdavo išdainuojami ištęstomis vakaro giesmėmis. Piemenys taip pat dainuodavo dainas su priedainiais ,,ralio“, ,,baubaralio“, bet dar labiau mėgo vadinamus ,,oliavimus“. Šūksniais ,,valio olia“, ,,ol olia“ jie susišūkaudavo tarpusavyje ar pranešdavo apie laiką ginti namo. Sekminių rytą oliavimais erzindavo miegalius.

Oliavimas piemenims susišaukti iš Dzūkijos

Vasaros pradžia buvo susijusi su papročiu visai šeimai lankyti rugius, prašyti gero derliaus. Apžiūrinėdami rugius, šeimynykščiai dainuodavo parugines dainas arba giesmes.

Paruginė daina iš Švenčionių r.

   Ypač daug dainuojama per Joninių šventę (anksčiau vadintos Rasos, Kupolinės švente). Su svarbiausiomis apeigomis – kupolės rinkimu, rugių lankymu, vainikų pynimu, laužo kūrenimu, prausimusi rasoje, maudynėmis prieš saulėtekį susijusios tam tikros dainos ir giesmės. Būdingas priedainis „Kupolio rožė“, „Oi kupole kupolėli“. Po Joninių pereinama prie darbo dainų, nes artėja rudens darbymetis.

Joninių daina iš Dzūkijos

 „Kalėdų rytų rožė pražydo“ (Kalėdų daina)

          „Kas man supa“ (Velykų daina (sūpuoklinė))

          „Kad mus vari par Žagari“ (Užgavėnių daina“)

        „Ei šnei“ (Užgavėnų sutartinė)

 Vainiko leidimas Rasos šventės metu

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Išvardinkite lietuvių liaudies muzikos žanrus.

2. Kas yra kalendorinės šventės ir kokias svarbiausias galite paminėti?

3. Kokių švenčių dainos turi itin charakteringus priedainius? Paminėkite keletą.

4. Kokius Velykų papročius lydi tam tikros dainos?

__________________________________________________________

Skaitiniai

  JURGINĖS (Jorė, Jūrė)

    Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė, nuo seno ypač populiari Rytų Lietuvoje. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais.

Anot senolių, Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė − ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja. Lietuvoje šv. Jurgis laikomas ir mūsų kariuomenės, jaunimo globėju, todėl Jurginių dieną švenčia ir kariškiai, jaunimo organizacijos.

Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali pavirsti gyvate ir užtraukti nelaimę visiems ten gyvenantiems.

Įprasta Jurginių dieną nieko nedirbti su gyvuliais, buvo tikima, kad net ir važiuoti negalima. Sakoma: jei dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui.

Tą dieną itin linksminasi arkliaganiai. Žinoma, kad Tauragės apylinkėse per Jurgines jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Jis Žemaitijoje itin garbinamas. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis. Čia iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktų dvasių.

Kaip ir per Velykas, Jurginių dieną populiarus supimasis sūpynėse.

Jurginių rytą gyvuliai pagal tradiciją į ganyklas turėtų būti išgenami pirmą kartą ir atlikus atitinkamas apeigas, o piemenys apdovanojami baltais ir margais kiaušiniais – tai turi lemti gerą ganiavą.

Tą dieną seniau daug kur vykdavo gyvulių prekymečiai, mugės, o jas palydėdavo jaunimo rengiami pasilinksminimai.

Jorės dieną, kaip ir per Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais žaidžiama įvairius kitus žaidimus.

Šeimininkės įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti Jurginių dieną.

Yra išlikę daug senų Jurginių dainų, šokių.

Per Jorę sodinami medeliai ir garbinama augmenija.

Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas. Sėdamos jas, merginos turėtų dainuoti rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui skirtą dainą.

Protėviai Jurginių dieną aukodavo gėlių, žolynų, visos augmenijos dievui Pergubriui.

Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jurginių dieną, metai bus sėkmingi.

Jurginių dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, du ar daugiau. Po to, paėmę tą kepaliuką, šeimininkas ar šeimininkė eina parugėn ir apeina rugių lauką. Sugrįžę namo ir pasakę „Vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai“ jie sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina jį ir viską padalina šeimos nariams.

Kai kuriose Lietuvos vietose paplitęs paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus.

Per Jurgines klausomasi žemės šnekos. Atseit, pridėk ausį prie žemės ir išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų.

Jurginės – pavasario sutiktuvės. Žinoma, kad seniau jo sutikti Jurginių dieną į girią išskubėdavo merginos. Iš ten jos grįždavo lyg nuotakos baltais rūbais pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios. Jų sulaukus kaimas pradėdavo linksmintis.

Anot Balio Buračo, apie Žemaičiuose buvusią populiarią Jurginių šventę (dabar ji plačiai švenčiama daugiau tik Palangos krašte) kalba tai, kad čia dažnai net ir dabar šlapią pavasarį žemaičius išgirsi kalbant, kad šiemet – Šlapjurgis, o sausą pavasarį Jurginių laikas Sausjurgiu vadinamas.