3. Lietuvos etnografiniai regionai ir jų folkloro

ypatumai

     Dabartinė Lietuvos teritorija yra nedidelė, tačiau joje žinomos labai skirtingos muzikos tradicijos. Pagal šias tradicijas Lietuvą galima skirstyti į keturias etnografines sritis (regionus): AUKŠTAITIJĄ, ŽEMAITIJĄ, DZŪKIJĄ, SUVALKIJĄ. (Kaip istorinį regioną dar galime minėti pajūrio Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą, dabartinę Kaliningrado sritį.) Regionai skiriasi savo kalba (tarme / dialektu), gyvenimo būdu, buitimi, apranga, papročiais ir dainomis (žr. žemėlapį ,,Liaudies instrumentų“ skyriuje).

   Aukštaitijai būdingas daugiabalsis dainavimas 2–3 balsais. Tokiu būdu dainuojamos rugiapjūtės, šienapjūtės, šeimos, našlaičių, vaikų, karo ir kitos dainos. Vedantysis balsas veda melodiją gan aukštu registru, kiti pritaria žemiau tercijos, kvartos ar kvintos intervalu. Sakoma, „tūravoja“ – palaiko, pritaria. Pritariančiųjų balsų niekas nesimoko, juos „jaučia“, žino tradicinio dainavimo dėsnius ir todėl pritarti gali bet kokiai dainai.

Šienapjūtės daina iš Pasvalio raj.

   Aukštaitija yra ir sutartinių kraštas, deja, ši labai sena muzika išliko tik užrašyta natomis bei garso įrašuose ir mūsų laikais rekonstruojama (atkuriama).

XIXa. šventiniai įvairių

regionų lietuvių kostiumai

    Dzūkija nuo seno garsėja dainomis. Žmonės šį kraštą praminė Dainava. Čia nuostabi gamta, tačiau nederlinga žemė ir daug liūdnų vienbalsių (monofoninių) dainų. Nelengva išvingiuoti jų ornamentines melodijas laisvu, nuolat besikeičiančiu metru. Čia daug išlikusių kalendorinių dainų, taip pat susijusių su darbu ir šventėmis. Yra vestuvių, laidotuvių raudų.   

Arimo daina iš Varėnos raj.

   Žemaitija kaip ir Aukštaitija yra daugiabalsio dainavimo kraštas, tačiau daugiabalsiškumas čia skiriasi. Žemaičiai dažniau dainuoja žemu registru dviem balsais. Dainuodami neskuba, ištęsia melodiją, įsiklauso.

 Vaikų daina iš Plungės raj.

    Suvalkija, būdama ekonomiškai stipriausia Lietuvos dalis, prarado daug senojo muzikinio paveldo. Čia labiausiai paplito miestietiškos kultūros romansai, o senosios dainos įgavo naujų interpretacijų – paprastumo ir jausmingumo, todėl dažnai žinomi netgi jų autoriai. Suvalkiečiai ypač mėgo dainoms pritarti kanklėmis.  

   Mažosios Lietuvos dainų daugiausia išliko Liudviko Rėzos archyve. Šio regiono dainų stilius ryškiai skiriasi nuo kitų: diatoninės dermės, chromatizmai, ilgesnės frazės, itin saviti siužetai. Daug dainų susijusių su mitologija, gyvenimu prie jūros, žvejyba ir pan.    

Daina iš Mažosios Lietuvos

„Kad aš turėtau pas tėvulį valalį“ (dzūkiška)

„Aš regiejau kukutį“ (žemaitiška)

„Oi tu aržuolėli“ (suvalkietiška)

Mažosios Lietuvos šventiniai kostiumai

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Kokias Lietuvos etnografines sritis žinote? Apibūdinkite trumpai kiekvieną.

2. Nupieškite savo genealoginį medį, pažymėkite, iš kokių regionų kilę jūsų tėvai ir protėviai.

3. Kokiems regionams būdingas daugiabalsiškumas?

4. Kur daugiausia kalendorinių vienbalsių dainų?

5. Išmokite padainuoti vaikišką žemaitišką dainelę apie ožį (arba kukutį).

__________________________________________________________

Skaitiniai