2. Kas yra liaudies muzika?

      Vokiečių filosofas ir švietėjas J. G. Herderis (1744–1803) pirmasis ėmė vartoti terminą „liaudies daina“. Jis rinko įvairių tautų, taip pat ir lietuvių, dainas bei sudėjo jas į rinkinius, kurie 1805 m. buvo išleisti knygoje „Tautų balsai dainose“.

„Tokia daina, kuri išlieka tautos lūpose ilgą laiką, iš tėvo ir motino lūpų vaikams pereidama, kurios žilagalvio kūrėjo tautos atmintis nebešlovina, kuri pagaliau liaudies gyvenimą taip nuoširdžiai ir tiesiogiai atvaizduoja, tokią dainą mes, latviai, vadiname „tautas dziesma“, vokiečiai vadina „Volklied“, rusai – „narodnaja piesnia“. (Latvių nacionalinio atgimimo švietėjas V. Zanders, 1875 m., apie liaudies dainą)

      Liaudies muzika, kaip kiekvienos tautos gyvenimo dalis, priklauso nuo tautos gyvenimo būdo bei vietos ir yra labai susijusi su tradicijomis. Vienokias dainas sukurs tauta, gyvenanti kalnuose ir auginanti ožkas, kitokias – tauta gyvenanti prie jūros, besiverčianti žvejyba, dar kitokias – lygumose užsiimanti žemdirbyste. Akivaizdžių skirtumų pastebėsime ir tarp skirtingų pasaulio regionų / žemynų – Afrikos, Europos, Azijos, Lotynų Amerikos tautų liaudies muzikos. Šimtametė tautų patirtis sukuria visiškai unikalius, nepakartojamus liaudies muzikos pavyzdžius, kurie atspindi jų gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas. Todėl vis dažniau liaudies muzika vadinama tradicine muzika,− arba tiesiog folkloru.

Afrikos būgnai

Europos – Norvegų muzika  

Azijos – Irano muzika

     Lietuvių muzikinis folkloras – tai dainos, šokiai ir instrumentinė muzika. Ji buvo perduodama iš kartos į kartą ištisus šimtmečius. Joje atsispindi praeities žmonių gyvenimo būdas, jų mintys ir lūkesčiai.

Mūsų protėvių gyvenime nepaprastai svarbūs buvo žemės ūkio darbai, artimas ryšys su gamta, iš pagonybės atėję tikėjimai gamtos reiškinių galiomis, akmenimis, gyvūnais, paukščiais ir medžiais. Todėl dainose apdainuojami ne tik žemės ūkio darbai, bet ir žmonių gyvenimas gretinamas su gamta ar dangaus kūnais, tikintis jų pagalbos ir palankumo: motulė – saulelė, tėvelis – vėjelis, brolelis – mėnulis, dobilėlis, sakalėlis, mergelė – žvaigždelė, eglelė, bitelė. Lietuvių dainos daugiausia lyrinės, liūdnokos, bet yra ir linksmų, smagių.

Mūsų protėviai ne tik liūdėjo ir vargo, jie mokėjo ir linksmintis. Trankios ir uždegančios šokių melodijos ir šiandien išjudina ir jauną, ir seną.

Melodijas ir tekstus užrašinėti ir tyrinėti pradėta tik XIX a., kai folkloras ėmė nykti iš žmonių buities. Tačiau liaudies muzika – tai mūsų tautos istorijos dalis, todėl šio darbo ėmęsi žmonės suprato jos išsaugojimo reikšmę ateities kartoms.

Paminklas Liudvikui Rėzai   

     Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „DAINOS“ išleistas 1825 m. Mažojoje Lietuvoje, Karaliaučiuje (Kaliningradas). Jį sudarė Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza.

J. Čiurlionytė su dainininkėmis, 1954 m.

Antanas Juška

   Klausimai ir užduotys                                                 

1. Kas yra folkloras?

2. Kas buvo Liudvikas Rėza? Kokie jo nuopelnai?

3. Kokiame Lietuvos miestelyje yra A. Rėzos vardu pavadinta mokykla ir pastatytas paminklas?

4. Pasiruoškite savarankiškai ir papasakokite apie vieną garsiausių Lietuvos folkloro tyrinėtojų Jadvygą Čiurlionytę.

5. Kodėl renkama ir tyrinėjama liaudies muzika?

__________________________________________________________

Skaitiniai