4. Melodija ir harmonija  

    MELODIJA – tai horizontaliai išdėstyta garsų seka, išreiškianti vieną muzikinę mintį. Žodis ,,melodija“ sudarytas iš dviejų žodžių – melos – daina ir ode – dainavimas. Tai – vienu balsu išreikšta muzikinė mintis. Paprasčiau tariant – tai, ką galime padainuoti, ir yra melodija. Kartais galime ją padainuoti visą, kartais − atskiromis dalimis, nes muzikos kalba kaip ir šnekamoji turi ir frazes, ir sakinius.

Keli melodijos garseliai sudaro motyvą, keli motyvai – frazę, o frazės – sakinius.

Melodijos gali būti vokalinės (tos, kurias patogu dainuoti) ir instrumentinės (skirtos atlikti instrumentu).

Vokalinė melodija:

           ________________________________SAKINYS_______________________________________________

              I FRAZĖ____________________________________II FRAZĖ__________________________________

I motyvas_________II motyvas___________III motyvas__________________________

Instrumentinė melodija:

     Melodija vienintelė turi kitų muzikos kalbos elementų: metrą ir ritmą (2, 3 dalių metro, sinkopuotą, lygių ritminių verčių), diapazoną (garsų apimtis nuo žemiausio iki aukščiausio), tembrą, dinamiką ir tempą, dermę ir kt.

Atraskite šiuos elementus aukščiau esančioje instrumentinėje melodijoje. 

Melodijos gali būti įvairių nuotaikų ir charakterių (liūdna, žaisminga), kartais turi ryškią melodinę liniją ir jos kryptį (kylanti, banguojanti). Štai kraupus „Ėjimas į bausmės vietą“. Kokią melodijos kryptį pasirenka kompozitorius, kodėl?

H. Berliozas. „Fantastinė simfonija“, IV d. „Ėjimas į bausmės vietą“

      Liaudies dainos – geriausi melodijų pavyzdžiai. Tačiau ir jose galime pastebėti akivaizdžių skirtumų: vienos melodijos nepaprastai dainingos, besiliejančios, kitos – artimesnės kalbėjimui, kampuotos. Norėdami jas apibūdinti, pirmąsias vadiname kantileniškomis melodijomis, antrąsias – rečitatyvinėmis (rečituoti – pusiau kalbėti, pusiau dainuoti). Kantileniškų ir rečitatyvinių melodijų nepaprastai daug visų kompozitorių kūryboje.   

         J. Gruodžio harm. liet. l. daina „Ulijona“ (kantileniška melodija)

Sutartinė „Augo putins su šermukšniu” (rečitatyvas)                                      

   Melodijoje garsai seka vienas paskui kitą. Tačiau jei kelis garsus pagrotume kartu,  gautume sąskambį – akordą. Sąskambių, akordų sudarymas daugiabalsėje muzikoje yra HARMONIJA. Ji labai svarbi išraiškos priemonė, suteikianti muzikai spalvingumo, o kartais pati tampa svarbesnė už kitas išraiškos priemones kūrinyje.  

F. Šopenas. Preliudas e-moll op. 28, Nr. 4.

I. Stravinskis. ,,Šventasis pavasaris“ / ,,Dabitų šokis“

    Graikų kalbos žodis harmonija reiškia darną, darnų skambėjimą. Ji dažnai paryškina melodiją, lyg ,,įvelka“ ją į garsų ,,rūbą“, skamba skaidriai, šviesiai ar tirštai, niūriai.

Tačiau kartais akordai skamba nedarniai, lyg rėždami ausį. Štai du akordai, palyginkime jų skambėjimą:

Pirmasis yra tercinės sandaros, darniai skambantis akordas, vadinamas konsonansu. Antrasis skamba nedarniai, jo sandara nėra tercinė, ir jis vadinamas disonansu. 

     Klasikinė harmonija remiasi trim harmonijos funkcijomis – tonika (I laipsnis), subdominante (IV laipsnis) ir dominante (V laipsnis). Jos derinamos prie pagrindinio balso (melodijos), sukuria tam tikrą spalvą. Jų kaitą nesunku išgirsti.

V. A. Mocartas. Sonata fortepijonui C-dur

E. Grygas. ,,Rytas“ iš siuitos ,,Peras Giuntas“ (banguojanti melodija)

F. Šopenas. Mazurka op. 7, Nr.1 (kylanti melodija)

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Kas yra melodija ir kokios melodijos būna?

2. Sukurkite vokalinę (su žodžiais) ir instrumentinę melodijas (po 4 taktus).

3. Pasirinkite kūrinius, atraskite juose melodijų motyvus, frazes ir sakinius.

4. Klausydami muzikos įrašų (žr. Skaitiniuose), ore arba ant lapo nupieškite jų melodines linijas.     Palyginkite jas ir muzikos kūrinių charakterius.

5. Kas yra harmonija ir kas yra jai svarbiausia?

6. Pažymėkite, kokios funkcijos sudaro „Suktinio“ harmonijos pagrindą:

__________________________________________________________

Skaitiniai