3. Muzikos notacija ir raktai

Kaip užrašyti muzikos garsus, buvo galvojama dar senų senovėje. Vieną seniausių mums žinomų užrašymo sistemų sukūrė graikai VII a. pr. Kr. Šios sistemos pagrindas – 24 raidės, kurios žymėjo tik garsų aukštį, o trukmė priklausė nuo poetinio teksto metro (trumpų ir ilgų balsių) ir skaitymo tradicijos.

Šis garsų užrašymas pamažu keitėsi.

Ankstyvaisiais viduramžiais (apie VI a.), kai bažnyčioje formavosi grigališkasis choralas (vienbalsis giedojimas, įvestas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo), reikėjo ieškoti tobulesnių garsų užrašymo formų. Pradžioje choralai buvo užrašomi kableliais, brūkšniais ir taškeliais virš teksto ir šie ženklai vadinosi NEUMOMIS (gr. ženklas, lot. rankos mostas).

Apie IX a. neumoms užrašyti imtos naudoti dvi linijos – pradžioje − raudona linija, kuri žymėjo konkretų aukštį (šiuolaikinį garsą „fa“), vėliau – geltona linija (šiuolaikinį garsą „do“).

XI a. žymus muzikos teoretikas benediktinų vienuolis Gvidas Arecietis (Guido d’Arezzo, Gvidas iš Areco miesto) pradėjo dabartinės linijinės notacijos (garsų žymėjimo tam tikrais ženklais) istoriją. Jis praplėtė linijų sistemą – prie spalvotų linijų pridėjo dar dvi juodas ir neumas perkėlė ant keturių linijų. Tokiu būdu atsirado galimybė tiksliau žymėti garsų aukštumą. Gvidas patobulino ir patį ženklą – neumą, suteikdamas jam kvadrato arba rombo formą, ir pavadino jį NOTA QUADRATA.

Kitas svarbus Gvido Aretiečio nuopelnas – solmizacijos sistema, kurią naudojame ir šiandien. Gvidas garsus pavadino skiemenimis ut, re, mi, fa, sol, la (vėliau atsirado „si“, o „ut“ virto skambesniu „do“) ir raidiniais garsų pavadinimais, pritaikytais pagal lotynų alfabeto raides: C, D, E, F, G, A, H.

Skiemenis Gvidas paėmė iš lotyniško bažnytinio himno šv. Jonui kiekvienos pirmos eilutės:

                            Ut qui ant laxis

                            Resonare fibris

                            Mira gestorum

                            Famuli tuorum,

                            Solve pollute

                            Labii reatum,

(,,Kad tavo tarnai galėtų laisvai apdainuoti tavo darbų stebuklus, nuvalyk, o šventasis Jonai, visas kaltės dėmes nuo nešvarių jų lūpų.“)

     Vėlesniais laikais, plėtojantis daugiabalsei muzikai, reikėjo užrašyti ne tik garsų aukštį, bet ir trukmę (ilgumą). Susiformavo nauja garsų užrašymo sistema – MENZŪRINĖ NOTACIJA (lot. mensura – matas). Ji žymėjo ir garsų aukštį, ir trukmę. Šios natos jau priminė dabartines – sveikąją, pusinę, ketvirtinę, aštuntinę ir kitas, o penkios linijos – dabartinę penklinę.

Laikui bėgant garsų užrašymo sistema keitėsi kaip ir pati muzika. Natų raštas leido įamžinti muzikos kūrinius, atkurti juos ir atlikti net po kelių šimtmečių. Muzikos kūriniai tapo studijų objektu ir atsirado muzikos mokslas, XIX a. pavadintas muzikologija. Bet pirmiausia muzikos raštas paskatino neregėtą muzikos suklestėjimą: kompozitoriai kūrė vis sudėtingesnius kūrinius vis didesniam atlikėjų skaičiui:

                                                J. S. Bacho rankraščiai         

XX a. modernizmo laikais kompozitoriai yra nepaprastai išradingi. Jie sugalvoja ne tik naujų garsų išgavimo idėjų, bet sukuria naujus ženklus joms užrašyti. Todėl greta klasikinių užrašymo būdų atsiranda ir labai neįprastų. Dažnai juos tenka paaiškinti atlikėjams arba suteikti jiems improvizavimo laisvę.

Šiuolaikinės natos dažnai panašios į grafinius piešinius, paveikslus, kuriuose galime atrasti ne tik tradicinių natų ženklų, bet visokių linijų, skaičiukų, geometrinių figūrų, dėmių ir pan. Štai tik keli pavyzdėliai:

    RAKTAS – labai svarbus natų rašybos ženklas. Jo vieta penklinėje leidžia nustatyti konkretaus garso pavadinimą ir aukštumą. Pagal jį nustatomas ir kitų garsų aukštis penklinėje. Pirmieji raktai buvo jau anksčiau minėtos dvi spalvotos linijos, turinčios konkretų aukštumą – „fa“ ir „do¹“ („f“ ir „C“). XIII a. atsirado trečiasis – G raktas, nurodantis pirmos oktavos garsą „g“ („sol“). Pradžioje raktai galėjo būti kilnojami nuo vienos linijos ant kitos, tačiau nuo XV a. pradėjus vartoti pridėtines linijas, jų vieta nusistovėjo:

Raktas „sol“ dabar vadinamas smuiko raktu, o raktas „fa“ – boso raktu.

Paslaptingiausias yra raktas „do“. Jis žymi pirmos oktavos garsą „do“ („c^1“ ) ir labiau mėgstamas buvo senovinėje vokalinėje muzikoje.

     Rašant muziką įvairiems instrumentams ar balsams, parinkus reikiamą raktą pagal instrumento diapazoną galima išvengti daugybės pridėtinių linijų:         

Todėl kompozitoriai dažnai naudojo keletą raktų viename kūrinyje:

Grigališkasis choralas „Gaudeamus omnes“

Emanuel Adriaenssen. Meilės daina „Dimmi, donna crudel“ (renesanso pavyzdys)

W. A. Mocartas. Divertismentas styginiams F-dur (klasicizmo pavyzdys)

O. Messianas. „Egzotiški paukščiai“ (modernizmo pavyzdys)

   Klausimai ir užduotys                                                  

1. Kas yra notacija?

2. Kas pirmieji pradėjo užrašinėti garsus?

3. Kas yra neumos?

4. Kokie Gvido Aretiečio nuopelnai notacijos istorijoje?

5. Kas yra menzūrinė notacija? Kuo ji buvo pažangesnė už ankstesniąsias?

6. Palyginkite senųjų laikų ir dabarties natų užrašymą.

7. Kokius žinote raktus? Pakomentuokite jų naudojimą.

8. Pabandykite užrašyti įvairius savo sugalvotus garsus, šnaresius, triukšmus. Kaip juos perskaitys (pagros) jūsų draugas?

__________________________________________________________

Skaitiniai

Apie natų rašymą ir spausdinimą

     XV–XVIa. sandūroje prasidėjo Didieji geografiniai atradimai, iš esmės pakeitę europiečių sampratą apie pasaulį. XVI a. būdinga sparti gamtos mokslų raida. Visiškai naujas galimybes mokslui ir švietimui atvėrė spaudos išradimas XV a. viduryje. Muzikai tokią pat svarbą turėjo natų spausdinimo technika, kurią ištobulino Venecijos spaustuvininkas O. Petručis (Petrucci, 1466–1539). 1498 m. jis pirmasis pradėjo spausdinti natas.

Rakto simbolis įdomus daugeliui: jį dažnai naudoja juvelyrai ir konditerijos meistrai, jis puošia neįprastas vietas – žr. pvz. – garsusis fontanas prie Pompidu meno centro Paryžiuje, prie kurio prisėdo vokiečių gitaristas ir kompozitorius Andreas Grun: