7.1. Muzikos terapijos istorinė raida

Mokslininkai pažymi, kad iš visų menų muzika pirmoji buvo pradėta naudoti gydymo tikslais.

Pirmosios, primityvios magiškojo „gydymo” formos buvo įvairūs burtininkų užkeikimai, užkalbėjimai, demonų ir dvasių iškvietimai. [1]

Didelę reikšmę gydomajai muzikos funkcijai teikė senovės Egipto, Graikijos, Romos medicinos mokslai. Šiose šalyse muzikos menas buvo kur kas aukštesnio lygio. Muzikos panaudojimas darant įtaką žmogaus kūnui pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose Egipto medicininiuose papirusuose dar 1500 metais prieš Kristaus gimimą.

Graikai išvystė ne tik racionalią žmogaus tvarkos ir harmonijos koncepciją, bet ir koncepciją apie muzikos panaudojimą įvairioms negalėms palengvinti. Todėl nenuostabu, kad graikai yra laikomi muzikos terapijos pradininkai. Nors jų medicina buvo dar empirinė ir subjektyvi, graikų gydytojai žinojo, kaip tiksliai diagnozuoti ligos simptomus. Muzikos gydomajai galiai jie skyrė ypatingą dėmesį.

Jau Aristotelis (Aristotelis) savo terapijos koncepcijoje pripažino didžiulę muzikos reikšmę medicinai. Jo nuomone, žmonės, pasižymintys nesuvaldomomis emocijomis, klausydami muzikos gauna tokį pat teigiamą poveikį, tarsi vartotų stipriausius vaistus. Sokratas (Sokrates) taip pat atkreipė dėmesį į gydomąjį muzikos poveikį. Pitagoras (Pythagoros) muziką rekomendavo kaip panacėją nuo sielos ir kūno ligų. Jis susodindavo ligonius pievoje pusračiu ir dainuodavo su jais tas melodijas, kurios gerindavo nuotaiką, mažindavo irzlumą, nerimą, netgi depresiją. Pitagoro sekėjai (pitagoriečiai) manė, kad muzikos veikiama žmogaus siela įgyja harmoningą pusiausvyrą per vadinamąjį katarsį (estetinį išgyvenimą). Žmogus jaučia palaimą, nes muzika grynina jausmus, apvalo juos nuo pasąmonės potraukių ir afektų. Pitagoras gydomąjį muzikos poveikį vadino “muzikine medicina”; muzika jam buvo tvarkos išraiška ir kosmoso harmonija, galinti sukurti vidinę tvarką. Todėl neatsitiktinai Aristoksenas (Arikstoxenus) sakė: ”Pitagoriečiai medicina valė kūną, o muzika – sielą“. Pitagoras tikėjo, kad muzika atneša žmonėms naudą, tik reikia žinoti, kada ir kaip su ja elgtis. Svarbų vaidmenį, jo nuomone, vaidina muzikos melodijos intervalas, garso tembras ir ritmas. Plutarchas (Plutarchos) traktate apie „Izidę ir Ozirį“ rašo, kad sutrikus miegui pitagoriečiai atsigulę klausydavosi muzikos. Graikai sukūrė garsų klasifikaciją, kurios pagrindą sudarė muzikos sukelti pojūčiai ir reakcijos. Garsai buvo skirstomi į 4 dermes: fryginę – drąsią, pakilią; lydinę – liūdną, ilgesingą; eolinę – malonią, palaimingą; dorinę – iškilmingą, didingą.

Platonas (Plato) nurodė muzikos etinę jėgą, kuri auklėjant ir ugdant jaunuomenę yra kaip psichohigieninė profilaktika. Įvairioms ligoms gydyti jis siūlė vaistus iš augalų lapų ir magišką dainavimą. Platonas manė, kad be dainavimo vaistai netenka savo savybių.

Viduramžiais arabų mokslininkai buvo tvirtai įsitikinę, kad muzikos garsai yra puikus vaistas, gydantis sergančią sielą, netgi gerinantis žmogaus charakterį, o kai kada tinkantis net ir kūno kančioms gydyti. Viduramžiais pirmą kartą istorijoje muzika buvo pradėta naudoti psichiatrijos srityje. Italijoje muzika žmonės buvo gydomi nuo voro tarantulo įkandimo. Stengiantis įveikti staigaus siautulio ir įtūžio priepuolius, pereinančius į visišką inertiškumą, kurį sukelia šio voro įkandimas, buvo naudojama muzika ir šokis. Nuo to laiko atsirado šokis, kuris buvo pavadintas tarantela.

Renesanso laikotarpiu anatomijos mokslo atradimai padėjo ženkliai vystytis ir medicinos mokslui bei padėjo mokslinius ir fiziologinius medicinos pagrindus. Tačiau ankstesnis įsitikinimas, kad blogis ir ligos yra neatsiejami, ypač psichinės ligos, negalėjo būti visiškai šių atradimų nuslopintas.

Renesanso laikotarpiu anglų gydytojas R. Berton parašė vieną iš pirmųjų veikalų apie gydomąją muzikos galią, kurios teigiamą poveikį jis pats patyrė besigydydamas chronišką melancholiją.

XVII – XIX amžiuje muzikos terapija labai paplito. Buvo manoma, kad muzika galima išgydyti daugelį ne tik psichinių ligų, bet ir tų, kurios susijusios su fiziologinių funkcijų sutrikimais. Tad nenuostabu, kad tuo metu buvo parašyti pirmieji moksliniai traktatai, kuriuose net pervertinama gydomoji muzikos galia. Platų muzikos taikymą ligoms gydyti XVIII – XIX a. liudija įvairūs, net humoristiniai pavyzdžiai. [2]

XIX amžiaus viduryje Paryžiuje pasirodė daktaro Chomet traktatas „Muzikos įtaka sveikatai ir gyvenimui“.

19 a. Prancūzijos psichiatrinėse ligoninėse buvo įsteigtas specialus gydytojo padėjėjo muzikanto etatas. Tokias pareigas užėmė kompozitorius Erve. Jis Paryžiaus ligoninės kapeloje grojo vargonais ir vadovavo psichikos ligomis sergančių pacientų chorui.

Manoma, kad į muzikos garsus reaguoja ne tik žmonės, bet ir augalai bei gyvūnai.[3] 

Nuo empirinio muzikos naudojimo gydomiesiems tikslams mokslininkai perėjo prie eksperimentinio muzikos įtakos žmogaus fiziologijai tyrinėjimo. Pasirodė, kad sumaniai parinkta ir tam tikromis dozėmis pateikta muzika daro psichologinį ir fiziologinį poveikį žmogaus organizmui. Tyrimais įrodyta, kad įvairūs garsai skirtingai veikia kraujo apytakos sistemą. Dėl muzikos poveikio pakyla kai kurių vidaus organų tonusas, vyksta dideli aukštosios nervų sistemos pakitimai. Veikiama mažorinių tonacijų ir ritmingos melodijos stiprėja raumenų veikla.

Rusų psichologas J. Davydovas meną, taip pat ir muziką, laiko socialine psichoterapija. Tačiau ji, žinoma, turi būti taikoma diferencijuotai, atsižvelgiant į asmenybės struktūrą, bazinių emocijų būklę, neurozinių sutrikimų pobūdį ir laipsnį, taip pat žmogaus amžių, išsilavinimą, vidinę kultūrą, muzikinį skonį. Tik kruopščiai visa tai įvertinus, galima rekomenduoti vienokius ar kitokius muzikos kūrinius. Jau Pitagoras, naudodamas muzikos kūrinius dvasiniams afektams koreguoti, teigė, kad pirmiausia reikia surasti tokius muzikos ritmus ir melodijas, kurie atitiktų žmogaus psichoemocinę būklę. Ir tik po tam tikro laiko, kuris visada yra individualus, atitinkamais muzikos kūriniais galima veikti žmogų norima kryptimi, t. y. nuraminti jį, jam sugrąžinti dvasinę pusiausvyrą, sukelti teigiamas stenizuojančias emocijas, pagerinti nuotaiką, sužadinti viltis, troškimus ir tolesnio gyvenimo siekimus. Šie iš tiesų vertingi Pitagoro patarimai gali būti laikomi muzikos terapijos metodikos pagrindu. Praėjus daugeliui šimtmečių, žymus rusų psichiatras V. Bechterevas padarė tokią pačią išvadą. Mokslininkas teigė, kad ligonis pirmiausia turi išklausyti melodijas, atitinkančias nuotaiką, vėliau nuosekliai keisti muzikos charakterį, kad susidarytų pageidaujama nuotaika. Stipriausią efektą suteikia nuotaikai gimininga muzika.

Pirmieji Amerikos medikų bandymai muziką panaudoti gydymo tikslais buvo atlikti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 1804 m. E. Atlee, B. Rush ir kt., remdamiesi J. J. Rousseau darbais, parašė veikalą „Įžanginis esė apie muzikos įtaką gydant ligas“, kuriame išreiškė įsitikinimą, kad muzika „pasižymi didele įtaka protui ir kūnui“. 1890 m. G. A. Blummer, bandęs reformuoti psichinės sveikatos priežiūros sistemą, nusamdė muzikantus gyvo garso koncertams Jutikos ligoninėje. Tai buvo pirmoji oficialiai patvirtinta Amerikos medicinos įstaigų muzikinė programa. 1914 m. muzikos terapija pirmą kartą buvo paminėta žurnale American Medical Association.

1944 m. Mičigano valstybiniame universitete buvo sukurta  muzikos terapeuto specialybės universitetinė programa. Tokios programos pradėtos vykdyti daugelyje šalių: Anglijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.

1958 m. Anglijoje įsteigta muzikinės terapijos ir gydomosios muzikos mokslinė draugija, JAV – nacionalinė muzikos terapijos asociacija, leidžianti teorinį žurnalą. Austrijoje įsikūrė muzikos terapijos institutas. Moksliniuose straipsniuose vis dažniau vartojama „estetinės terapijos“ sąvoka, kuri aprėpia ne tik muziką, bet ir kitas meno rūšis, kuriomis gali būti šalinami sveikatos sutrikimai. Tai dailė, teatras, biblioterapija.

B. Jarovskis muzikos poveikį žmogui aiškina atsižvelgdamas į aukštosios nervų sistemos veiklą. Neurofiziologiniai tyrimai parodė, kad smegenyse yra antagonistinių nervų ląstelių sistemų, kurios reguliuoja teigiamas bei neigiamas emocijas. Jas sąlyginai galima pavadinti pasitenkinimo ir nepasitenkinimo centrais. Ramus, lygus ritmas veikia pasitenkinimo centrus, kurie skatina šio ritmo pasikartojimą. Nepasitenkinimo centrų funkcija – išvengti dirgiklio reakcijos arba jį panaikinti. Pasitenkinimo centrai sukelia smegenų veiklos aktyvumą ir stengiasi ilgesnį laiką jį išlaikyti. Nepasitenkinimo centrai aktyvumą slopina.

Muzikos terapijos tyrimų rezultatai inspiravo muziką naudoti ir neįgaliesiems ugdyti. Vieni pirmųjų muzikos terapijos metodą taikė ir aprašė Paul Nordoff ir Cliv Robbins 1971 m. Jie ugdė sutrikusio intelekto vaikus, iš kurių daugelis nekalbėjo. Taip pat sukūrė muzikos terapijos metodą, grindžiamą muzikine improvizacija, kurį apibendrino knygoje „Creative music therapy“ (1977). Be to, sukūrė ir išleido daug muzikos kūrinių, skirtų sutrikusio intelekto vaikams. Mokslininkų idėjos greitai paplito ir skatino neįgalių vaikų naujų muzikinio ugdymo metodikų atsiradimą.

Toliau: 7.2. Muzikos terapijos užuomazgos Lietuvoje