[1] Pirmosios, primityvios magiškojo „gydymo” formos buvo įvairūs burtininkų užkeikimai, užkalbėjimai, demonų ir dvasių iškvietimai. Jų ritmas buvo spontaniškas ir stichiškas, tai darė nepaprastai stiprią įtaką ir turėjo didelę galią. Garsai, kuriuos burtininkas sukeldavo primityviu būdu, pvz. atitinkamu ritmu, laipsniškai greitėjančiu ar lėtėjančiu tempu lazdele užgaudamas akmenį, tuščiavidurį rąstą, ligoniams turėjo didžiulę įtaką: veikė jų nuotaiką, emocijas ir elgesį. Ritmiškų garsų efektą sustiprindavo burtininko dainavimas. Dažniausiai burtininko dainuojami išraiškingi žodžiai turėdavo šiek tiek kylančią aukštyn ar besileidžiančią žemyn melodiją. Dainavimo tempas būdavo lėtas arba, atvirkščiai, greitas, priklausomai nuo to, kokią nuotaiką norima sukelti ar dvasią iškviesti. Ritmas, tempas, burtininko dainavimas skatino stichiškus judesius, kurie vėliau tapo sudėtine magiškojo gydymo apeigų dalimi. Primityviausi magiškojo gydymo būdai, apimantys grojimą paprasčiausiais muzikos instrumentais, dainavimą ir judesius, išsirutuliojo į atitinkamus ritualus, kurie vėliau įvairėjo, stabilizavosi, ėmė priklausyti nuo ligų ir sutrikimų pobūdžio. Kiekvienas burtininkas, siedamas šokį su daina, kūrė savo gydymo ritualus, kurie buvo laikomi giliai paslaptyje.Gydymo ritualų formos pasikeitė atsiradus naujiems muzikos instrumentams. Vaistų vartojimas skambant muzikai kai kuriose gentyse buvo burtininko stiprumo ir jėgos simbolis. Žmonės tikėjo, kad dainavimas ir instrumentinė muzika (būgno ar barškučių) yra efektyviausias ligų ir žaizdų gydymo būdas.