7.3. Muzikos terapija LietuvojeLietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo impulsas visų gyvenimo sričių, taip pat ir muzikos terapijos srities pokyčiams. Iškelti neįgaliųjų izoliacijos faktai bei priimtas Neįgaliųjų integracijos įstatymas skatino sparčią socialinės integracijos ir psichologinės reabilitacijos idėjų raidą bei pokyčius. Pradėta kurti įvairiapusė medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos sistema: kūrėsi naujo tipo specialiojo ugdymo įstaigos, buvo rengiamos naujos programos, atidaromos specialiųjų poreikių vaikų klasės bendrojo lavinimo mokyklose, siekiant realizuoti neįgalių vaikų dvasinius ir meninius poreikius, sukurti pirmieji neįgaliųjų ansambliai: sutrikusio intelekto jaunimo kaimo kapela „Pliauškutis“, „Spalvų orkestras“ (R. Brūzga ir V. Brūzgienė), „Guboja“, Vilijampolės vaikų pensionato ansamblis ir kt. Šių kolektyvų bei kiti pedagogai intuityviai atrado savo muzikinio bendravimo su neįgaliaisiais būdus, artimus užsienio šalių muzikos terapijos pradininkų darbo metodikomis. Tačiau tai buvo tik pavienė, entuziazmu paremta veikla. 1992 metais A. Piličiauskas įkūrė Lietuvos alternatyvaus muzikinio ugdymo centrą, kuris vienijo pedagogus ir mokslininkus, propaguojančius inovacinį ugdymo turinį ir metodus. A.Piličiauskas iškėlė idėją, kad neįgaliųjų psichologinės reabilitacijos ir socialinės integracijos galima siekti per jų meninę saviraišką. 1994 m. atidaromos Lietuvos alternatyvaus muzikinio ugdymo centro „Credo“ muzikos mokyklos klasės (įkurta per 30 klasių skirtingas negales turintiems vaikams ir suaugusiesiems), B. Dvariono muzikos mokyklos klasės neįgaliems vaikams, muzikos mokykla „Lyra“ – akliesiems. A. Piličiausko iniciatyva parengta ir įgyvendinama programa „Neįgaliųjų meninis ugdymas“, organizuojami respublikiniai seminarai meninio neįgaliųjų ugdymo tematika. „Neįgaliųjų meninio ugdymo nuostatose“ keliamas tikslas – „meninės veiklos ir saviraiškos būdu didinti neįgaliojo pasitikėjimą savimi, sudarant prielaidas jam rasti savyje dvasinę harmoniją, siekti psichologinės reabilitacijos ir adekvačios socializacijos“. Todėl „Neįgaliųjų meninio ugdymo programa“ apima ne tik ugdymo, bet ir psichologinius, socialinius ir terapinius (saviraiška, pasitikėjimas, dvasinė harmonija) tikslus. Šia programa buvo siekiama formuoti humanišką visuomenės požiūrį į neįgaliuosius, optimaliai atskleisti neįgaliojo gabumus bei sukurti sėkmingos veiklos džiaugsmą. Taigi „Neįgaliųjų meninio ugdymo nuostatose“ akivaizdi humanistinė pozicija. Nes humanistinis ugdymas remiasi A. H. Maslow psichologijos ir C. Rogers psichoterapijos principais, kurie sąlygoja ugdymo ir terapijos sričių suartėjimą. Lietuvos alternatyvaus muzikinio ugdymo centras taip pat rėmė ir skatino mokslinį tiriamąjį darbą. VPU buvo organizuotos doktorantūros studijos. Imtos tirti neįgaliųjų muzikinio ugdymo problemos: mikčiojančių vaikų ugdymas muzikine veikla (Loreta Kačiušytė-Skramtai), cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų ugdymas muzikine komunikacija (Jautrė Šinkūnienė), muzikinis terapinis sutrikusio intelekto vaikų ugdymas (Vilmantė Aleksienė), muzikinio neįgaliųjų ugdymo reikšmė jų socialinei integracijai (Aldona Vilkelienė) ir kt. 1997 m. įkurta Lietuvos ugdomosios muzikos terapijos asociacija (LUMTA). Jos pirmininkė – V. Aleksienė. Tai visuomeninė organizacija, vienijanti muzikos terapeutus, muzikos pedagogus bei kitus specialistus, propaguojančius ir taikančius muzikos terapijos metodus dirbant su asmenimis, turinčiais specialiųjų poreikių. LUMTA tikslas – daryti įtaką visuomenės narių sveikatingumui ir gyvenimo kokybei, taikant muzikos terapijos metodus, ir kurti bazę profesionaliai muzikos terapijai vystytis. LUMTA uždaviniai:
Asociacija rengia tęstinius muzikos terapijos kursus, kuriuos veda įvairių užsienio šalių muzikos terapijos specialistai. Palyginus su išsivysčiusiomis šalimis, muzikos terapija Lietuvoje dar yra tik užuomazgų stadijoje, kurioje dar tik pradedama suvokti, kokios efektyvios yra šios srities galimybės taikant šiuolaikines muzikos terapijos metodikas. Nors muzikos terapija sparčiai plėtojama psichiatrijos srityje (Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus psichiatrijos ligoninėse vyksta individualūs ir grupiniai muzikos terapijos užsiėmimai), ji kol kas neatitinka šiuolaikiškų muzikos terapijos kaip mokslo ir kaip tarnybos reikalavimų. Visų pirma trūksta profesionalių muzikos terapeutų. Be to, ši profesija dar nėra įstatymu reglamentuota. Dar viena problema – lėšų stygius. Jei kuri nors įstaiga nori priimti tokį specialistą, tam nėra valstybės skiriamų pinigų. Tačiau populiarėjant muzikos terapijai tikėtina, kad šis mokslo dalykas bus dėstomas universitetuose, o V. Aleksienės pastangomis VPU atsiras muzikos terapijos specialybės programa, taigi atsiras ir profesionalių muzikos terapeutų, kurie integruosis į specialiojo ugdymo, invalidų reabilitacijos, psichoterapijos ar biomedicinos specialistų komandų darbą ir bus įteisinta muzikos terapeuto profesija. Pasitikrinkite sukauptas žinias: Savikontrolės klausimai 8 tema. Specialiųjų poreikių vaikų raidos ir ugdymo(si) sutrikimų ypatumai |